Daugėjant incidentų su šunimis skaičiui, pradėta galvoti, kaip galima palengvinti padėtį. Daugeliu atvejų pasirinktas lengviausias kelias – pavojingų veislių nustatymas ir uždraudimas ar tokių šunų laikymo apribojimai. Deja, iš tiesų pavojingų šunų problema nebus išspręsta vien priėmus specifinius prieš tam tikras veisles nukreiptus įstatymus. Tokių įstatymų vykdymas ir kontroliavimas sunkūs bei brangūs, o žmonių jie vis tiek neapsaugo. Prieš pitbulterjerus labai aktyviai kovoja PETA, šios organizacijos atstovai atvirai teigia norintys išnaikinti šio tipo šunis.
Yra šunų, anksčiau naudotų pjudymui ir kovoms, bet prieš kiek laiko vis gi tai vyko ir kokiais kriterijais vadovaujantis dabar yra nustatomas jų pavojingumas? Senbernarų protėviai buvo kariniai Romos šunys, nuo barbarų antpuolių saugoję kalnuose įrengtus postus. Keletą amžių atgal vienuoliai naudojo senbernarus ir kaip apsaugos šunis, kurie buvo negailestingi nepažįstamajam, bandančiam pasikėsinti į vienuolių turtą. Kaip bebūtų, su karu ar siundymu susiję du trečdaliai visų šunų veislių istorijos, neišskiriant medžioklinių ar dekoratyvinių veislių, kurių dalis yra tiesiog sumažintos senųjų gladiatorių versijos.
Pastaraisiais metais kai kurie žmonės pitbulius naudojo netinkamai, o žiniasklaida neteisingai viską pavaizdavo (o kartais žodį „pitbulis“ pripaišydavo bet kokiam šuniui – patikėkit, taip buvo ir Lietuvoje), bet agresija žmonėms niekada nebuvo ir iki šiol nėra būdinga šiems šunims. Kai kurie, veisiantys šunis-šukšles, mano, kad pitbulis turi būti piktas. Pagal tai jie atrenka šunis veisimui. Taip pat naujokai nori didelių šunų. Taigi matyt ne sutapimas, kad išpuolių kaltininkai dažniausiai dideli šunys, veisti pagal neaiškius kriterijus. Didžioji dalis „selekcininkų“ amerikiečių pitbulterjerus kepa kaip Užgavėnių blynus ir tik didina neaiškios psichikos bei benamių šunų skaičių. Nemaža dalis platina „šunis – mutantus“; nemažai pardavinėjamų šunų būna paprasčiausi pitbulterjerų ar Stafordšyro terjerų ir kitų veislių mišrūnai.
Visada prieš perkant šunį reikia įvertinti jo tėvų temperamentą. Iš tiesų iš pito teisingai padaryti apsauginį – sunkus darbas. Dauguma tų pitų, kurie mūsuose laikomi „apsauginiais“, tėra sugadinti nervingi vargšai gyvūnai. Nesistenkite padaryti pitbulterjero tuo, kuo būti jam nėra skirta.
Prieš kai kurias veisles nukreipti įstatymai – vis dar populiari „prevencijos“ nuo šunų atakų priemonė, aktyviai propaguojama ir mūsų gimtinėje. Tačiau, lyginant praėjusį dešimtmetį su šiuo, galima pastebėti tendenciją, kad apkandžiojimų statistika bei požiūris į prieš tam tikras veisles nukreiptus teisės aktus keičiasi – tyrimuose dabar atidžiau vertinami socialiniai ir kt. veiksniai, išsamiai ir atidžiai ieškoma kandimo priežasčių.
Iš esmės šunų įkandimų aukoms būdingi panašūs dalykai: vaikams didžiausia tikimybė būti įkąstiems savuose namuose ar svečiuose (ne bėginėjant po gatvę); daugiausia nukenčia vaikai ir vyresnio amžiaus žmonės; dažniausiai įkandama vyriškos lyties asmenims; vaikams paprastai sužalojama veidas, kaklas ir galva; suaugusiems sukandžiojamos rankos, pirštai. Tačiau skirtingose šalyse šunų agresijos epidemiologiniai veiksniai vis viena skiriasi – kaip ir požiūris į agresiją, ką daugiausia lemia skirtingi kultūriniai motyvai. 2000 – 2009 m. JAV mirtimi pasibaigusių šunų atakų priežastimis laikomi atsitiktiniai ar neartimi aukų su šunimis-kaltininkais santykiai, gyvūnų nekastravimas, netinkamas aukų bendravimas su šunimis, šunų laikymas atskirai nuo žmonių (vadinasi, jie gyveno ne kaip šeimos šunys), šeimininkų polinkis piktnaudžiauti keturkojais (dažnos bausmės ir pan.).
Priklausomai nuo daugybės aplinkybių, agresyviais šunimis gali būti įvardinti labai skirtingų veislių atstovai. Kai kurie tyrimai kaip aršiausius keturkojus nurodo taikias ir įprastas veisles, kurios daugumos nuomone laikomos „nekandančiomis“ – ir būtent toks požiūris sukelia daug problemų. Tačiau faktas kaip blynas: ši problema nėra susijusi su veislėmis. Analizuojant pacientus, kuriems dėl šunų padarytų traumų buvo atliktos plastinės veido operacijos, nustatyta, kad tarp šunų veislės ar tipo ir įkandimų nėra jokio ryšio.
Galų gale veislės ar tipo atpažinimas – labai subjektyvus ir dažnai netikslus reikalas. Žiniasklaida – populiarus, tačiau labai nepatikimas veislių, susijusių su žmonių mirtimis, identifikavimo šaltinis, nors ja remiasi daug kas. Turbūt teko girdėti apie tyrimus, kurių metu vertinta, kaip žmonės sugeba nustatyti šunų veisles remdamiesi vien išvaizda. Apsigauna net specialistai! Išties tik mažiau negu puse atvejų pavyksta nustatyti šuns veislę ar tipą remiantis išvaizda. Remiantis tyrimu, kuris vertino 2000 – 2009 m. JAV žmonių mirtimis pasibaigusius šunų užpuolimus, veislės nustatymas buvo įmanomas tik 17,6 proc. atvejų (nors žiniasklaida veislę nurodydavo daugiau kaip trečdaliu atvejų). Tyrime teigiama ir tai, kad daugumos tokių siaubingų užpuolimų priežastys labai panašios ir jos visai nesusijusios su veisle.
Prieš konkrečias veisles nukreipti įstatymai – absurdiškas dalykas ir niekas nežino, kas bus „sekantis“. Netikite? Australijoje egzistuoja įstatymas, kuriuo reikalaujama greihaundus vedžioti su antsnukiais ir visada pririštus. Jis grindžiamas daugiausia tuo, kad greihaundas – lenktyninis, aukšto grobio draivo šuo, tad velnias žino ką jis sugalvos nusivyti kaip auką.
Vis dar nedaug analizuota, kaip išties veikia prieš tam tikras veisles nukreipti teisės aktai. Tačiau dauguma besidomėjusių šia situacija nuodo, kad jie nepadeda mažinti šunų įkandimų skaičiaus bei jų padarytos žalos. Žinoma, kad Jungtinėje Karalystėje nukentėjusių, nepaisant griežtų vietinių įstatymų, tik daugėja. Manoma, kad Airijoje tokie teisės aktai taip pat gali prisidėti prie įkandimų dažnėjimo. Italijoje prieš konkrečias veisles priimti įstatymai nesukėlė jokių reikšmingų pokyčių nei trumpalaikėje, nei ilgalaikėje šunų užpuolimų perspektyvoje. Kanadoje šunų apkandžiojimų epidemiologinė situacija tarp sričių, kuriose vykdoma „veislių kontrolė“ nesiskiria nuo „gyvenančių laisviau“.
Įdomu tai, kad priėmus prieš veisles nukreiptus įstatymus, visuomenės neigiama reakcija prieš tam tikrus šunis išaugo dar labiau. Pitbulterjerai dabar itin dažnai apibūdinami kaip sausumos rykliai, tiksinčios bombos, užtaisyti ginklai, nestabilūs padarai ir t.t. Apklausų duomenimis, žmonių požiūris į agresyviomis laikomas veisles gan vienareikšmiškas – iškart išauga „agresyvumo lūkesčio“ lygis. Tai gali turėti (ir turi) labai liūdnų padarinių.