I. Įvadas.
A. Kad būtų galima suprasti veislės standartą, reikia išmanyti veislės istoriją
B. Teisėjo tikslas – objektyviai kokybiškam veisimui atrinkti gyvūnus, būdingus veislei.
C. Vertinant šunis, kurie labiausiai atitinka standartą, negalima palikti vietos asmeniniam šališkumui.
II. Bendras apibūdinimas – 20 taškų.
A. Būdingos išvaizdos atitikimas.
1. Kaip pitbulterjeras atrodo visame ringe.
2. Tvirtas, trimatis. Sudaro stiprumo įspūdį, ne mažas ar silpnas.
3. Atrodo kvadratinis, su sunkiais kaulais, tvirta priekine dalimi, lengva ir elastinga užpakaline dalimi.
4. Atrodo atletiškas, ne griozdiškas. Raumenys lygūs, bet apibrėžti.
5. Suaugęs šuo pristatomas liesas, su matomomis šonkaulių ir nugarkaulio užuominomis (tačiau klubikaulių nematyti), tvirtais ir apibrėžtais raumenimis. Kailis švarus, blizgus, nagai trumpai kirpti. Šuniukų klasės dalyviai turi būti gerai maitinami, be išsišovusių šonkaulių, nugarkaulių ar kryžiaus. Jų kailis blizgus, nagai apkarpyti.
B. Balansas
1. Galinės ir priekinės dalių kampai proporcingi – geriausia tai vertinti šuniui judant risčia.
2. Aukščio ir svorio santykis – aukštesnis šuo sveria daugiau.
3. Galvos dydis proporcingas kūnui, kaklas pakankamai ilgas, kad 2/3 galvos, laikomos normalioje vertikalioje padėtyje, būtų virš nugaros.
C. Pristatymas
1. Šuo turi būti socializuotas, domėtis aplinka.
2. Nors tam tikras agresijos kitiems šunims ar gyvūnams laipsnis veislei charakteringas, nevaldomas elgesys neleis teisėjui tinkamai įvertinti šuns išvaizdos.
D. Sveikata
1. Šuns dvasią, gyvybingumą išduoda blizgantis kailis, ryškios akys, trykštanti gyvūno sveikata.
2. Spalva ir spalviniai nudažymai, susiję su paveldimomis sveikatos problemomis, laikomi trūkumu.
Pagrindiniai trūkumai: marmurinė spalva, albinosas (baltas šuo mėlynomis ar rausvomis akimis, rausva nosimi, lūpomis, nepigmentuotomis letenų pagalvėlėmis, akių kraštais)
III. Elgesys – 10 taškų
A. Pasitikintis ir budrus.
B. Domisi aplinka, kontroliuoja savo erdvę, nekelia grėsmės aplinkiniams.
C. Švelnus su savais.
Rimti trūkumai: drovus ar baikštus.
IV. Galinė dalis – 30 taškų.
A. Juosmuo
1. Platus ir gana ilgas, kad suteiktų šuniui pakankamai kvadratinę formą. Per trumpas gali trukdyti šuns lankstumui, per ilgas blogina judrumą ir greitį.
B. Kryžius
1. Ilgas, nuožulnus, reikiamo pločio. Gali būti vertinamas pagal uodegos pagrindą, kuris turi būti žemai.
2. Idealus kryžiaus nuožulnumas – 30 laipsnių į pagrindą.
C. Užpakalinių kojų proporcijos.
1. Šlaunikaulis turi būti tokio ilgio, kad kelio sąnarys būtų viršutiniame užpakalinės dalies trečdalyje.
2. Blauzdikaulis – šeivikaulis yra ilgiausi kaulai galinėje dalyje.
3. Slėsnos vidutinio ilgio, su raumenimis, kurie lygiai prisijungia kiekvienoje kaulo pusėje taip, kad kulnai judėtų lygiagrečiai vienas kitam, nekrypdami nei vidun, nei išorėn. Slėsnų kaulai, kulnų sąnariai ir apatinė blauzdikaulio dalis lengvi, gerai išvystyti ir elastingi.
4. Užpakalinės dalies kampai – santykis tarp kaulų ilgio ir raumenų, kurie pritvirtinti prie tų kaulų, lemia kelio sąnario posvyrį, kas suteikia gerą kulnų palinkimą. Tai prisideda prie natūralaus šoklumo, kuris pageidaujamas užpakalinėje dalyje.
5. Raumenų tvirtinimosi vietos ilgos ir gilios, sujungimai geri, tai priverčia raumenis atrodyti lygius, bet apibrėžtus (ne išsipūtusius).
Trūkumai: trumpas ar plokščias kryžius, tiesus kelio sąnarys, hupermobilus ar palinkęs kulno sąnarys, „karvės kulkšnys“, išsipūtę raumenys.
V. Priekinė dalis – 20 taškų.
A. Krūtinės ląsta.
1. Gili, elipsės formos, su ryškiais kaulais ar krūtinkauliu. Žiūrint iš šono krūtinės ląstos apačia turi siekti bent jau alkūnės sąnario tvirtinimosi vietą.
2. Gerai išvystyta viršuje, siaurėja į apačią, gero pločio iki juosmens.
B. Pečiai.
1. Ties 8 šonkauliu platesni už krūtinės ląstą. Mentė 45 laipsnių ar mažesniu kampu pasvirusi į pagrindą, plati ir plokščia, sudaro geras sąlygas sunkios ir tvirtos priekinės dalies raumenims prisitvirtinti.
2. Petikaulis pasviręs 45 laipsnių kampu ir pakankamai ilgas, kad alkūnė būtų krūtinės ląstos apačioje. Alkūnės prigludusios prie kūno.
3. Dilbis šiek tiek ilgesnis už petikaulį ir tvirtas, dvigubai storesnis už slėsnas.
C. Pėdos.
1. Mažos ir trumpos, sukomplektuotos aukštai ant čiurnos.
2. Pagalvėlės storos, gerai išvystytos.
3. Pridėtiniai nagai natūralūs ant priekinių kojų, nėra natūralu ant užpakalinių kojų.
Trūkumai: statinės formos krūtinė, siaura krūtinės ląsta, smulkūs kaulai, į išorę atsuktos alkūnės, plonos pėdų pagalvėlės, palinkusios čiurnos, šleivos kojos, pridėtiniai pirštai ant užpakalinių kojų.
VI. Galva ir kaklas – 15 taškų.
A. Kaklas
1. Prie kaukolės pagrindo labai raumeningas.
2. Ilgas.
B. Galva.
1. Galvos dydis proporcingas likusiai kūno daliai.
2. 2/3 pečių pločio.
3. Žiūrint iš viršaus ir šono, pleišto formos, žiūrint iš priekio – apvali.
4. Skruostai 25 proc. platesni negu kaklas ties kaukolės pagrindu.
5. Ilgis nuo nosies veidrodėlio iki pakakčio lygus ilgiui nuo pakakčio iki galinės galvos dalies.
6. Tarpuakis gerai užpildytas. Užpildymas po akimis turi būti platesnis, negu galva ties ausų pagrindu.
7. Galva turi būti gili iš viršutinės dalies į žandikaulių apačią.
8. Tiesią dėžutę primenantis snukis.
9. Lūpos prigludusios.
10. Dantų, kandžių sankanda – žirklių principo. Iltys pagrinde plačios, plonėja į galą, viršutinės glaudžiai dengia apatines. Dantys tvirti ir sveiki, rinkinys pilnas.
11. Akys mažos, giliai įstatytos. Žiūrint iš priekio, elipsės formos, iš šono – trikampės.
12. Ausys – jokia pirmenybė neteikiama nei kirptoms, nei nekirptoms ausims, išskyrus pagerintą bendrą šuns patrauklumą.
Trūkumai: trumpas kaklas, neišsivystęs, nuleistas snukis, nudribusios lūpos, ilčių trūkumas, perkandimas ar nesankanda tiek, kad iltys negali priglusti viena prie kitos.
VII. Uodega ir kailis – 5 taškai.
A. Kailis.
1. Oda stora, apie kaklą ir krūtinę laisva, kitur aptempta. Ant gerai treniruoto gyvūno kaklo ir krūtinės ląstos matyti vertikalios klostės.
2. Trumpas, blizgantis kailis kalba apie gerą šuns sveikatą.
3. Galima spalva ar bet kokia spalvų kombinacija, kuri nesusijusi su paveldimomis sveikatos problemomis.
B. Uodega.
1. Stora pagrinde, siaurėja į galą. Ilgis iki kulnų sąnarių.
2. Atsipalaidavusio šuns nukabusi kaip vandens siurblio rankena.
Pagrindiniai trūkumai: marmurinė spalva, albinizmas (baltas šuo, mėlynos ar rausvos akys, trūksta pigmento).
Trūkumai: ilgesnis kailis, ilgesni plaukai ant uodegos ar kitur, trumpinta uodega ar kitokios formos, išskyrus tiesią, uodega.
Diskvalifikacija: agresija žmogui, vienpusis ar dvipusis kriptorchizmas, sterilizuotas ar kastruotas šuo.
Po peržiūros ADBA standarte naujai įtrauktas kondicionuoto šuns svoris – 13,6 – 34 kg.
Svarbiausia, amerikiečių pitbulterjeras turi atrodyti atletas. Jo kūnas šaukia apie greitį, jėgą, judrumą ir ištvermę. Jis turi būti visiškai subalansuotas visais atžvilgiais. Joks dalykas, kurio yra per daug, jam netiks. Būdamas idealios formos, pitbulterjeras bus labai gražus šuo.
Šis veislės standartas nėra skirtas veislei nustatyti. Jį gali naudoti teisėjai vertindami amerikiečių pitbulterjerus. Jo tikslas – padėti ADBA veisėjams ar sankcionuotiems teisėjams nustatyti šunų kokybę ADBA parodose ar skiriant ADBSI taškus, pagrįstus individų kaip veislės standarto atspindžio kokybe. Jis taip pat gali būti naudojamas selekcininkų siekiant įvertinti veisimui skirtus gyvūnus bei vertinant atskirų vados šuniukų kokybę registruojant
ADBA. 1976 m.