Šuniuko išsirikinimas – ne toks paprastas dalykas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Priimdamas skubotą ir neapgalvotą sprendimą, prarasite ne tik pinigus, bet ir laiką. Galų gale „ne tas šuo“ – labiausiai paplitusi ir pavojinga klaida.
Labai daug nepatyrusių žmonių, ieškodami šuniuko, „pasimauna“ ant pirmo pasitaikiusio pardavėjo skelbimų portaluose ir įsigyja pitbulterjero mišrūną. Neretai taip jie paremia šunų daugyklas, kur vienintelis gyvūnų laikymo tikslas – juos poruoti, siekiant užsidirbti. Pirmiausia, joks padorus veisėjas neduos jums šuniuko, jaunesnio kaip 2 mėnesių amžiaus, tad jeigu kažkas ramia sąžine sutinka jums atiduoti 4 savaičių peniukšlį – bėkit kuo toliau. Jei ieškote gyvūno be kilmės dokumentų, paprasčiau būtų apsilankyti prieglaudoje (kuriose, beje, dažnai atsiduria ir tie šunyčiai, kurių neišpirko skelbimuose, o jų išlaikymas darosi pernelyg brangus).
Šuniukų su kilmės dokumentais Lietuvoje (populiariausi – išduodami JAV organizacijos ADBA, su kuriais galima dalyvauti šios organizacijos padalinių Europoje organizuojamose varžybose ir parodose) praktiškai nerasite. ADBA yra turbūt vienintelė organizacija, skatinanti šunų sportą, o jos standarte aiškiai apibrėžta, kokios fizinės formos turi būti gyvūnas, statomas parodoje. Dauguma nesąžiningų pardavėjų jums gali meluoti, kad Lietuvoje šuniukui neįmanoma išimti kilmės dokumentų. Kai kurie pardavėjai turi nusipiešę savo veisiamų šunų kilmės medžius, kartais jie publikuojami internetinėse duomenų bazėse, tačiau tai irgi nėra kilmės dokumentas. Amerikiečių pitbulterjerai niekada nebuvo susiję nei su FCI, nei su LKD, tad šių organizacijų atstovai taip pat jums niekaip nepadės. Iš kitos pusės galioja nuostata, kad jei žmogus nesugeba rasti šuniuko su kilmės dokumentais – jam jis ir nėra reikalingas.
Kadangi šunų kovos šiais laikais laikomos amoraliu dalyku, o šuniuko norėtųsi „nuo sveikų“ šunų, optimaliausia rinktis šuniuką iš veislyno, užsiimančiu šunų sportu (tokių visoje Europoje išties yra daugybė). Puiku, jei abu šuniukų tėvai sportuoja, jei galite susipažinti su jų pasiektais rezultatais, vaizdine medžiaga apie juos ar netgi gyvai su pačiais šunimis. Dauguma šunų sportu užsiimančių veisėjų augintinį jums pasiūlys su kilmės dokumentais, tačiau ne visi bus atlikę sveikatos tyrimus. Pitbulterjerams jie nėra privalomi, tačiau pasiteiraukite – gal tėvams atlikti klubo sąnario displazijos, širdies, ataksijos ( mutacijų dažnis tarp pitbulterjerų nežinomas, tačiau jie artimai susiję su stafais, tarp kurių net apie 50 proc. šunų gali būti nešiotojai, o 2,2 proc. – paveikti), degeneracinės mielopatijos ir progresuojančios tinklainės atrofijos (abiejų tipų mutacijų paplitimas veislėje nežinomas) tyrimai. Kraujo tyrimas, kasmetinis apsilankymas pas veterinarą, ar tai, kad šuo linksmas bėgioja po pievą nėra geros sveikatos įrodymas.
Nusimanantys šiek tiek daugiau taip pat kartais daro klaidas. Dažniausiai per daug dėmesio skiriama titulams genealogijoje. Nemažai garsias linijas atstovaujančių veisėjų, atsižvelgdami į paklausą, genealogijas gali klastoti. Geriausia šuniuką pirkti iš nedidelio veislyno, kuris didžiuojasi savo šunimis ir su jais dirba, o ne vien veisia juos, kergimus grįsdamas praeities šlove.
Varžybų nugalėtojų trūkumas pirmos dviejose kartose rodo, kad kažkas nenorėjo gaišti laiko ir pinigų, kad įrodytų jų kokybę. Jei pirmose trijose kartose nematyti laiminčių šunų, vadinasi, tie šunys tiesiog kergiami tarpusavyje. Iš kitos puses net sukergti laimintys šunys ne visada garantuos gerus šuniukus. Patinas ir kalė turi genetiškai derėti. Jei yra galimybė, pasidomėkite ankstesne kalės ir patino vada (jei tokia buvo), kaip jiems sekasi.
Darbui veisiantys nori gauti arba sportinius, arba veisimo šunis. Yra įvairių filosofijų, kurios apima geriausio su geriausiu veisimą, įvaisą, lainbrydingą (linijinį veisimą), autkrosingą. Pasirinkus bet kurį iš šių metodų sėkmė priklausys nuo selektyvumo ir griežtos atrankos. Geriausias variantas – visų šių filosofijų derinys. Apibendrinant, įvaisa išsaugo ar „užrakina“ savybes, kai lainbrydingas labiau linkęs jas palaikyti. Outkrosas – nesusijusių individų veisimas, pagrįstas vien tėvo ir motinos savybėmis neatsižvelgiant į jų protėvius. Ivan Cummings surinko duomenis apie 256 šunis, SDJ registruotus kaip čempionai. Iš jų 43 proc. veisti kergiant genetiškai nesusijusius tėvus – pasirinkus „geriausi su geriausiais“ kelią. 57 proc. buvo kai kurių šeimų veisimo tipo rezultatas – įvaisa su outkrosingu, linijinis veisimas, gryna įvaisa… Dažniausia šeimyninio kergimo forma – įvaisa su outkrosingu, kada kergiami tarpusavyje nesusiję šunys, tačiau kiekvienas jų būna atsiradęs įvaisos būdu. Deja, iš šių duomenų neįmanoma pasakyti, kuris veisimo metodas geriausias. Tam reikėtų žinoti, kiek šunų veisti kiekvienu būdu ir kiek iš jų netapo čempionais.
Apžiūrint vadą, tiek motina, tiek šunyčiai turi būti sveiki. Šuniukai negali atrodyti ligoti, išsekę, liesi su išsipūtusiais pilvukais ir t.t. Į naujus namus šunytis privalo keliauti nukirmintas, paskiepytas, su sutvarkytais dokumentais.