Pitbuliai gerai žinomi dėl savo tvirto charakterio, stiprių nervų ir didelio intelekto. Paprastai pagrindinėmis jų savybėmis laikoma ištvermė ir gebėjimas kovoti, tačiau nepaisant visada kovai pasiruošusių šunų šlovės, pitbulterjerai turi subalansuotą ir netgi minkštą charakterį. Pitbulterjerai turi ir kitų savybių – didelę jėgą lyginant su jų dydžiu, gerą sveikatą, stiprią nervų sistemą.
Kai kam ši veislė it mįslė, kadangi jie žinomi daugybe pavadinimų – pitbuldogas, buldodas, kovinis buldogas, amerikiečių pitbuldogas, pitbulis, pitbulterjeras, pitterjeras, ir, oficialiai, amerikiečių pitbulterjeras. Tokia pavadinimų gausa kelia sumaištį ir daugybė rašytojų galvojo, kad šio tipo kovose naudota daugiau negu viena veislė.
Kovoms veisiami gyvūnai egzistuoja daugelį šimtmečių. Jų kraujo linijos buvo griežtai saugomos ir puoselėjamos visame pasaulyje. Jokia kita veislė negali dirbti taip kaip pitbulterjeras. Kas stebina, tai daugybė žmonių, manančių, kad jei veislė tokia grėsminga šunims, tai turi būti pavojinga ir žmonėms. Skirtingi augintojai labiausiai vertins tuos šunis, kuriems geriausiai sekasi kovoje, ir tai teisinga. Geriausi šuniukai gaunami iš kovojančių šunų. Todėl pranešimai apie „ekspertų“ siūlymus eutanazuoti iš kovinių veislynų konfiskuotus šunis visada išspaudžia sarkastišką šypseną.
Richard F.Stratton: Gerai įvertinti pitbulterjerų charakterį ir vertę galite tik įgiję pakankamai patirties ir su kitų veislių šunimis. Šitos patirties aš gavau, kai su žmona nupirkome šuniuką mūsų anūkei. Mergaitei buvo tik 5 metai. (…) Ieškojome šuniuko, kuris nekeltų jokių problemų augimo metu. Jis turėjo būti geras, švelnus ir atlaidus mūsų mergaitei. Ir dar – nenorėjau jokių konfliktų su savo dukra. Po ilgų svarstymų anūkei išrinkome škotų terjerą. Žinoma, niekas negali spręsti apie šunų veislę kaip visumą iš vieno egzemplioriaus, bet škotis buvo tikra katastrofa. Laikyti jį name buvo labai sudėtinga ir net pavojinga, be to, jis įkando anūkei. Baisu pagalvoti, kokią žalą šeimai padarytų pitbulterjeras, jei turėtų tokį bjaurų charakterį. Įvairių sunkumų auginant škotį buvo tiek daug, kad pasidarė aišku: jis nėra toks protingas ir supratingas, kaip dauguma mano matytų pitbulterjerų.
Ši veislė gerai žinoma dėl gebėjimo prajuokinti šeimininkus. Jie dažnai kvailioja, kartais net iki absurdo. Šie šunys labai aktyvūs ir energingi, kai kuriem tai gali pasirodyti net per daug, o kai kuriem kaip tik tas aktyvumas ir gyvumas patinka.
Pitbuliai yra puikūs atsakingų, aktyvių ir rūpestingų šeimininkų partneriai. Kita vertus, juos gali būti sudėtinga prižiūrėti nepatyrusiems ar nelabai susipažinusiems su veisle žmonėms. Laimei, pitbuliai labai lengvai pasiduoda dresūrai. Jie lengvai prisitaiko, dėl to gali gyventi tiek mieste, tiek kaime, jei tik turi pakankamai sąlygų mankštintis. Dauguma pitbulterjerų labai energingi, jiems reikia ilgų pasivaikščiojimų ir pratimų.
Pitbuliai ne tik stiprūs, energingi ir vikrūs šunys – tuo pačiu jie labai išrandingi bei veržlūs. Ryžtingumas – viena ryškiausių jų savybių. Kad ir ką jie nuspręstų padaryti, darys tai iš visų jėgų ir iš širdies, nesvarbu, kas tai bebūtų – ar bandymas pabėgti iš tvora aptvertos teritorijos, ar pasilikus namie naikinti jūsų sofą, ar pulti jums į glėbį ir apiberti krūva „bučinių“.
Amerikiečių pitbulterjerai pasižymi ir šaltakrauje drąsa, gebėjimu teisingai įvertinti susiklosčiusios padėties grėsmę ir tinkamai į ją reaguoti. Savikontrolė susiformavo dėl kovų, kadangi šuo turėjo savarankiškai priimti sprendimus. Neįprastose situacijose pitas turi rodyti stirpius nervus ir jei koks nors keiastas objektas pasirodo nebaisus, turi bandyti jį ištirti.
Sėkmingai kovai reikia ne tik gero pasirengimo ir taktinių įgūdžių. Gyvūnas turi turėti gerai išvystytą intelektą. Todėl pitbulterjerai – labai protingi šunys, juos sunku išvesti iš savikontrolės. Kovų atranka nulėmė ir kitas būdingas pitbulių savybes – drąsą, ištvermę, atsparumą šokui. Tai viena iš nedaugelio veislių, gebanti kovoti kelias valandas. Kai kiti šunys didžiausią jėgą išleidžia kovos pradžioje ir išsikvepia, pitbulterjerai geba kovoti toliau. Yra manančių, kad tokia pitbulterjerų ištvermė bei dėmesio nekreipimas į skausmą yra nervų sistemos degeneracijos rezultatas, tačiau išties pitbulterjerai jautrūs skausmui.
Egzistuoja daug priežasčių, darančių amerikiečių pitbulterjerus unikaliais. Neproporcingai daug jų mėgsta laipioti medžiais. Atrodo, tam yra du paaiškinimai. Pirma, pitbulterjeras labai valingas gyvūnas, ir jei medyje yra kažkas, ko jis nori, jis ras būdą kaip ten patekti. Antra, pitbultejerai aktyviai naudoja savo priekines kojas. Kai kuriais atvejais jomis jie sugeba taip tvirtai sugriebti daiktus, kad juos būna sunku atimti. Visa tai, drauge su būdingu veislės tvirtumu, leidžia daugeliui pitbulių lengvai laipioti medžiais.
Pitbultejerams būdinga ir šypsena. Stebėtinai daug šių šunų, pamatę jiems patinkantį asmenį, pradeda šypsotis ir čiaudėti. Deja, daugumą tokios grimasos gerokai išgąsdina.
Niekada neteko girdėti apie pitbulį, kuris žmogų pultų taip, kaip puola kitą šunį. Tačiau būta kovinių šunų su abejotinais polinkiais. Tai tipas, su kuriuo tenka gražiai pasišnekėti kol iškeli iš bėgtakio. Būdami labai sužadintos būsenos, šio tipo atstovai gali kąsti, bet jie labai reti. Vienas žinomiausių buvo Bullyson. Bobby Hall savo knygoje rašė, kad jis buvo labai nervingas šuo, tačiau Maurice Carver turėjo paprastą problemos sprendimo būdą. Viena pagrindinių šuns problemų buvo tokia, kad jis pasižymėjo stipriu nervingumu – tokiu, jog norėdamas pačupti kitą šunį apsiskukdavo ir kandžiodavo hendlerio kojas. M. Carver tiesiog įsigijo ilgą pavadį. B. Hall hendleriaudavo su šiuo šunimi labai atsargiai, visą laiką jam meiliai kalbėdamas.
Pitbuliai gana lėtai bręsta. Renkantis šuniuką, su temperamento testais galima paslysti. 4 mėnesių amžiaus šuniuko reakcija gali labai skirtis nuo suaugusio šuns. Skirtingos linijos subręsta skirtingu laiku. Vieni šunys būna susiformavę dar nesulaukę metų amžiaus, kitiems tenka iškaulti ir 3 – 4 metus. Jei šios veislės atstovas, būdamas 7 mėnesių amžiaus, draugiškai elgiasi su kitais šunimis, dar nereiškia, kad sulaukęs poros metų jis nedemonstruos jiems netolerancijos. Kalės, kurios buvo draugiškos su kitais šunimis, agresyvesnėmis gali tapti po 1 – 3 rujos.
Parodinių šunų augintojai ir plačioji visuomenė mano, kad bailiais šunimis buvo piktnaudžiauta, tačiau išties tai – paveldima tendencija. Baimės bruožas įgimtas, intensyvumu jis skiriasi. Jis labiau paplitęs tarp darbinių šunų, kur baimė nėra darbui ar veisimui trukdanti kliūtis. Paradoksalu, tačiau bailūs pitbulterjerai ganėtinai paplitę. Kai kurie tokie bailūs, kad visiškai atsisako dirbti nepažįstamoje aplinkoje. Kai kurie gerai žinomi pitbuliai buvo bailiai.
B. Wallace bailius šunis vadino intravertais. Tas terminas, kartu su sąvoka „ekstravertas“, tais laikais buvo labai paplitęs spaudoje. Intravertas būdavo daugiau ar mažiau nekalbus, nelabai komunikabilus, ir buvo manoma, kad tokio asmens dėmesys sutelktas į vidų, savas mintis. Bob žavėjo, kad tiek daug gerų šunų buvo bailūs ar „intravertai“. Negalima sakyti, kad teikė jiems pirmenybę, tačiau iš dalies grindė jais savo liniją, bandydamas atkurti Jeff. Bob spėjo, kad baimė kažkaip gali būti susijusi su intensyvumu. Išties greičiausiai neegzistuoja kokia nors intensyvumo ir bailumo jungtis. Bailūs šunys turi stipriai koncetruotis – atrodo, tada baimės aspektas palieka jų kūnus. Gal Bob manė, kad jų susikaupimas leidžia geriau sutelkti enregiją, kas lemia geresnius gebėjimus.