Vieni juos mato kaip išsekusius, kankinamus, nemylimus, per liesus ir šaukia „pašerk šunį“, „mylimo gyvūno turi būti daug“ ar geriausiu atveju „naaa atrodo neblogai, tačiau ant šuns norėčiau matyti kiek daugiau mėsos“, kiti teigia, kad tie gyvūnai yra labai gražūs ir pasiekę pačią geriausią sportinę formą. Tiek daug diskusijų sukelia šunys, kurie pagal formą vadinama „kondicionuotais“. Gražu/negražu – individualus dalykas, bet kodėl tiek daug šunų taip atrodo?
Kiekvienas žmogus nori šuns, kuris atrodytų taip, kaip jam labiausiai patinka. Dauguma linkę palaikyti normalų augintinio kūno svorį – kad tas būtų ne nutukęs, tačiau ir ne liesas. Tai yra gerai. Blogai – galvoti, kad šuo puikiai atrodo būdamas nutukęs ar turėdamas antsvorį. Taip pat yra žmonių, kurių nuomone, vienintelis sveikas svoris – kondicionuoto šuns svoris. Pitbulių „normaliai“ ir „darbinei“ formai apibūdinti net naudojami skirtingi terminai – chain (winter) weight, conditioned (pit) weight. „Žiemos svoris“ pasiekiamas sulaukus poilsio sezono, paprastai tada šuns forma pasiekia įprastą daugelio akiai ar net antsvorį, o sporto sezonui ar varžyboms artėjant svoris po truputį metamas, kol pasiekia „darbinį“.
Gerai kondicionuotas šuo – sveikas, geros formos, ne išsekęs ir ne liesas, energingas, blizgančiu kailiu. Jis šeriamas geru, kokybišku maistu ir gauna tikslingą krūvį. Tokia forma ir būklė pasiekiama ne per savaitę – tai ilgo darbo rezultatas. Kondicionavimas – tai ne tik bandymas pasiekti fizinės veiklos piką, tai ir vidinės jėgos, pasitikėjimo savimi formavimas siekiant, kad šuns fizinė ir psichinė sveikata būtų geriausia.
Beje, įspūdžio sudarymui itin svarbu kaip gyvūnas nufotografuotas. Jeigu jis stovi ramiai ir yra iškvėpęs orą – neatrodys taip efektingai. Jeigu šuo įsitempęs, kur nors veržiasi, juda – iškart bus „ryškesnis“, o jei dar ir įkvėpė – ir šonkauliai labiau išlįs. Dėl to neretai gyvai pamatę įspūdingus, gal net diskusijų sukėlusius nuotraukų „herojus“, galite ir nusivilti.
Kaip apibūdinamas šuns įmitimas?
Žmonės, auginantys sportinius, geros formos, aktyvius šunis dažniau iš aplinkinių sulaukia pastabų, kad jų augintiniai per liesi. Dauguma įpratę matyti gerai įmitusius šunis, tai siejama su gyvūno laime ir gerove. Sportiniai šunys visada būna daugiau ar mažiau liesesni, negu įprasta. Per stambus šuo pavojingas pats sau ir, kol pasieks darbui tinkantį svorį, jam netgi ribojamas krūvis. Kūno masės mažinimo programa – individualus dalykas. Atsižvelgiant į nutukimo laipsnį, amžių ir sveikatą, per savaitę gyvūnui reikia sumažinti 1–3 % svorio.
Daugybė sportuojančių šunų augintojų puikiai žino savo augintinių įmitimo balus ir varžybų svorį. Tradiciškai kūno įmitimas vertinamas 5 arba 9 taškų sistemoje. Paprastai sportinių šunų savininkai palaiko šunų būklę, kad ji atitiktų 3 – 5 balus 9-balėje sistemoje. Tada šonkauliai lengvai apčiuopiami, pilvas akivaizdžiai įtrauktas ir, žiūrint iš viršaus, liemuo matomas, o slanksteliai jaučiami. Asmenys, kurių šunys dalyvauja tokiose veiklose kaip sprintas, lauko bandymai, medžioklė, sprinto kinkiniai, gali palaikyti būklę, vertinamą 3 – 4 balais. Tokiu atveju matomi trumpaplaukių šunų šonkauliai, gali išlįsti ir nugaros slanksteliai ar klubikaulio sparnai, paralumbarinės duobės raumenynas tarp klubikaulio sparnų tęsiasi taip, kad slanksteliai nebūtų per daug išsikišę. Sprinto ir vidutinės trukmės aktyvumo (10 – 30 min.) reikalaujančių rungčių atstovai turi būti liesi, kad pasiektų didžiausią efektyvumą. Ištvermės veikloje, kur greitis nėra toks svarbus, be to, atsiranda tikimybė, kad dėl ilgos veiklos organizmas patirs nuostolius, 4 – 5 balai varžybų metu – idealus variantas.
9-balės skalės formos apibūdinimas:
1 – Išsekęs. Šonkauliai, juosmens slanksteliai, dubens kaulai, kaulų išsikišimai akivaizdžiai matomi net iš toli. Nėra pastebimų kūno riebalų. Akivaizdžiai prarasta raumenų masė.
2 – Labai liesas. Šonkauliai, juosmens slanksteliai ir dubens kaulai lengvai matomi. Neapčiuopiami riebalai. Minimalus raumenų masės praradimas.
3 – Liesas. Šonkauliai lengvai apčiuopiami, gali būti matomi. Matomos juosmens slankstelių viršūnės. Dubens kaulai ryškoki. Akivaizdžiai matomas juosmuo, pilvas įtrauktas.
4 – Mažas svoris. Šonkauliai lengvai apčiuopiami. Liemuo iš viršaus lengvai matomas. Pilvas akivaizdžiai įtrauktas.
5 – Idealus. Šonkauliai apčiuopiami, be storos riebalų dangos. Žiūrint iš viršaus, už šonkaulių matomas liemuo. Pilvas žiūrint iš šono įtrauktas.
6 – Antsvoris. Šonkauliai apčiuopiami, su nedidele riebalų danga. Juosmuo pastebimas žiūrint iš viršaus, bet nėra ryškus. Pilvo įtraukimas matomas.
7 – Per stambus. Šonkauliai per riebalus sunkiai apčiuopiami. Pastebimos riebalų sankaupos virš juosmens ir ties uodegos baze. Liemens nėra ar jis vos matomas. Pilvo įtraukimo gali nebūti.
8 – Nutukęs. Šonkauliai neapčiuopiami, kadangi yra stipriai padengti riebalais (arba apčiuopiami tik stipriai spaudžiant). Sunkios riebalų sankaupos virš juosmens ir uodegos baze. Nėra liemens. Nėra pilvo įtraukimo. Galimas akivaizdus pilvo nusileidimas.
9. Labai nutukęs. Baisiau negu baisu.
Kondicija ir sveikata
Kondicionavimas turi daugybę privalumų. Fizinė ir psichikos gerovė, ištvermė – vos keli iš jų. Gerai kondicionuoti šunys patiria mažiau traumų, o jei susižeidžia – sužalojimai būna lengvesni. Stiprūs raumenys ir raiščiai išlaiko sąnarius ir kaulus vietose, dėl geros kraujotakos į sužeistus audinius patenka pakankamai kraujo, kas pagerina jų gijimą ir atsigavimą. Gerai kondicionuoti šunys būna geresnės nuotaikos, lengviau susidoroja su stresinėmis situacijomis.
Gyvybingumas ir aktyvumas – tiesioginis stiprios širdies požymis. Ilgoje ir spartaus tempo veikloje riebesnio šuns širdis, kad spėtų patenkinti organizmo poreikius, dirbs maksimaliu pajėgumu, toks gyvūnas greit perkais, pavargs ir susižalos. Tinkamai paliesintas šuo turės „geresnį kvėpavimą“, kadangi aktyvios veiklos metu jo širdies rimtas bus mažesnis, niekas netrukdys kraujotakos sistemos darbui, o šilumos išsisklaidymas bus geresnis negu broliuko su antsvoriu. Gerai paruoštam šuniui padidės laktato toleravimo lygis – kai priešininkai nusilps ir sulėtės, jūsiškis vėl galės „sprogti“.
Yra tokių stiprių ir gerai kandančių šunų, kurie savo priešininkus įveikia per mažiau kaip 30 min. Jie – išimtis ir gali kovoti su trupučiu papildomo svorio, kadangi jiems nereikia ilgai dirbti, jų širdys plaka greit, bet palyginti trumpą laiką. Kita vertus, jegu toks šuo dirbs ilgiau kaip valandą, gali turėti rimtų problemų, bet 9 iš 10 atvejų stiprus kandikas ilgai nekovos. Jei turite gero geimo, vidutinio kandimo ir gebėjimų ne žudiko tipo šunį, papildomas svoris sukels rimtas problemas jeigu jis negalės sustabdyti kito šuns. Jo širdis pilnu pajėgumu dirbs ilgiau kaip valandą, jai bus sunku pumpuoti pakankamai kraujo siunčiant deguonį kraujagyslėmis, šuo perkais, praras kandimą ir greitį, ir vienintelis dalykas, kas jį galės išgelbėti – geimas.
Perteklinis svoris padidina kaulų ir raumenų sistemos patiriamą stresą nepriklausomai nuo veiklos. Dėl per didelio svorio sportuojantiems šunims gali atsirasti ilgalaikį sąnarių, raiščių, sausgyslių problemų. Kuo šuo sunkesnis lyginant su jo aukščiu, tuo daugiau pastangų reikia lokomocijai ir daugiau streso patiroa skeleto ir raumenų sistema (ypač priekinė kūno dalis, kuri išlaiko du trečdalius šuns svorio ir visą svorį bei gravitacijos poveikį šokinėjant, šuoliuojant ir pan.). Vienas iš būdų įvertinti raumenų – skeleto sistemos patiriamą stresą bėgant, šokinėjant ir sukantis yra šuns svorio ir aukščio santykio skaičiavimas naudojant paprastą formulę S:A. Paprastai lyginamas svoris svarais ir aukštis ties ketera coliais. Pavyzdžiui, tipiškas auksaspalvio retriverio S:A santykis yra 2,9 (70/24), o korgio patino 2,7 (30/11). Tai reiškia, kad nepaisant akivaizdžių šių veislių dydžių skirtumų, jų kaulų ir raumenų sistemos patiria panašias apkrovas. Jeigu šuns aukščio ir svorio santykis didesnis negu 4, jam pavojinga daryti daug dalykų, jis turi būti treniruojamas labai atsargiai ir šokinėti jam leidžiama tik tada, kai galimas minkštas nutūpimas. Šunis, kurių S:A santykis yra 2,5 – 4, patariama treniruoti ant neslidžių paviršių, o šuolių į aukštį mokinti taip, kad būtų sumažintas kartojamų judesių poveikis kaulams ir minkštiesiems audiniams. Ilgiausiai sportuoja šunys, kurių S:A santykis mažesnis negu 2,5. Sumažinus šuns kūno svorį (ypač jeigu jo S:A santykis „rizikos grupėje“) tik keliais pertekliniais kilogramais galima neįtikėtinai prailginti jo aktyvios veiklos trukmę.
Per didelė kūno masė pavojinga net šuniukams, ypač stambių veislių. Tokiems šuniukams duodant per daug ėdalo, kalcio ar maisto, auga klubo sąnario displazijos rizika. Antsvorio turintiems „pupiams“ negali tinkamai vystytis raumenys, atsiranda jų palaidumas, kas taip pat didina displazijos riziką. Siekiant išvengti skeleto problemų, augantis šuniukas turi būti tinkamos kūno būklės – liesokas, su lengvai čiuopiamais šonkauliais. Anksčiau manyta, kad šuniukams kenkia ir per didelis baltymų kiekis, tačiau tyrimai parodė, kad ši nuostata neteisinga. Problemas sukelia per daug kalorijų, kurias lydi antsvoris. Duodant tinkamą maisto kiekį, šuniuko augimo tempas sulėtės, kaulai ir sąnariai vystysis tolygiai.
Gan šviežio tyrimo duomenimis (tiesa, jis atliktas su žmonėmis), riebalų pertekliaus poveikis yra rimtesnis, negu buvo galima tikėtis. Paprastai žmogaus raumenyse yra apie 1,5 proc. riebalų, tačiau tarp vyresnio amžiaus asmenų tas skaičius auga iki 11 proc., o tarp nutukusių – iki 5 proc. Tai lemia raumenų silpnumą, sutrikdo našumą, sukelia audinių sąstingį – kuo daugiau riebalų raumenyse, tuo daugiau kontraktilinės raumens dalies prarandama.
Beje, svarbu ir šuns šėrimas varžybų metu ar treniruočių dienomis. Racionas gyvūnui sumažinamas likus maždaug 12 – 24 valandoms iki rungčių. Apskritai dirbantį šunį geriausia šerti, kai iki treniruotės likę 10 – 12 valandų. Jeigu jis šeriamas iki darbo likus 6 valandoms ar anksčiau, organizme neoptimizuojamas riebalų deginimas, kas prisideda prie sumažėjusios ištvermės ir energijos gamybos. Ištvermė gali net padvigubėti kai šuo dirba tuščiu skrandžiu, (lyginant su tais šunimis, kurie paėda iki treniruotės likus 4 ar mažiau valandų). Be to, yra tikimybė, kad alkanas šuo geriau reaguos į „grobį“ (jei dirbama per persekiojimo instinktą). Jei renginys trunka kelias dienas, šunį reikia šerti 30 – 60 min. po paskutinio pratimo.
Darbinio svorio nustatymas
Kondicionuojant šunį didžiausias galvos skausmas – nustatyti sveikiausią jo svorį. Tokį, kad jis neprarastų jėgos ir ištvermės, būtų energingas ir nuotaikingas, gerai jaustųsi ilgai dirbdamas didžiausiu pajėgumu. Norint tiksliai apibrėžti darbinį svorį reikia daug patirties ir žinių. Esant kokiai nors abejonei, visada geriau klysti į sunkesnę pusę. Svoris turi mažėti dėl riebalų sudeginimo vaikštant ir sportuojant, o ne dėl išsekimo esant prastai mitybai ar blogoms gyvenimo sąlygoms. Visada labai gerai matyti, kada šuo tik mažai šeriamas, o kada su juo dirbama.
Paprastai prieš pradedant rimtas treniruotes šuo sveria 1 – 1,5 kg daugiau, negu planuojamas jo svoris. Jeigu šuo sunkesnis – jam sumažinamas maisto kiekis, kol jis pasiekia tą nedidelio „viršaus“ ribą. Tada prasideda „kondicionavimo“ procesas, kuris gali trukti 1 – 3 mėnesius. Jokiu būdu negalima svorio mažinti per greit. Būna žmonių, kurie linkę peršokti etapą nuo pirmo iki paskutinio žingsnio ir ignoruoja tarp jų esančias visas esmines priemones.
Vienas iš būdų „nuspėti“ galimą darbinį svorį – tam tikros gairės, lentelės, kuriose nurodyta, kiek turėtų sverti dirbantis šuo atsižvelgiant į jo ramybės svorį. Pvz., jei normali (5 balai iš 9) šuns masė 23 kg, darbinis jo svoris gali būti 20 – 21 kg.
Ilgesnis, bet patikimesnis ir tikslesnis būdas trunka maždaug mėnesį. Šuo gauna gan nedidelį, fiksuotą, kokybiško maisto kiekį. Jis kasdien (be išlygų) vedžiojamas po valandą, visą tą mėnesį žymimas jo svoris, dėmesingumas, jėga, nuotaika, aktyvumas, entuziazmas ir t.t. Paprastai po poros savaičių šuns pilvas tampa įtrauktas, o šonkauliai – matomi. Tuo metu jį reikia stebėti itin atidžiai. Kai jis pradeda silpti ar suprastėja jo dėmesys, nuotaika – savo mažiausią galimą svorį gyvūnas pralenkė. Tada tenka šiek tiek padidinti maisto kiekį. Praėjus trims dienoms, šuo turėtų atgauti visus išmatuojamus požymius. Jei taip – reikia vėl šiek tiek sumažinti ėdalo kiekį ir vėl stebėti, ar jis nesilpsta. Jeigu silpsta, ėdalo kiekį grąžinkite iki ribos, kada jis buvo atgavęs jėgas. Reikia pažymėti užrašuose tą šuns svorį ir pridėkite 220 g. Tai – riba, šuo niekada negalės sverti mažiau. Dabar galima eksperimentuoti su didėjančiu svoriu ir vertinti našiausią augintinio svorį. Keturkojis turėtų sverti ne daugiau kaip 1,4 kg virš mažiausio galimo svorio.
Siekiant išvengti galimų klaidų, geriausia ieškoti tokių pagerėjusios kondicijos požymių kaip antai širdies susitraukimų dažnis ramybės būsenoj ir treniruočių metu. Kaip ir žmonės, būdami geros formos visi šunys bus gyvybingi ir aktyvūs, kas yra tiesioginis stiprios širdies požymis. Ypač ilgoje ir spartaus tempo kovoje širdis plaks streso būsenoje, tad ji turi būti 100 proc. sveika, kad šuo išgyventų.
Visceraliniai riebalai
Liesas raumuo – labai lankstus ir plastiškas, natūraliai leidžiantis lengvai kvėpuoti. Net turėdamas labai gražų ir ryškų „sixpacką“ vis viena galite turėti gausų visceralinių riebalų kiekį apie vidaus organus. Galite atrodyti visiškai liesas ir vis tiek Jūsų vidaus organus (kepenis, kasą, žarnyną ir t.t.) gali gausiai supti visceraliniai riebalai.
Lieso raumens auginimo treniruotėse atliekami ne tik jėgos pratimai – tai ir ilgų distancijų bėgimas, ir sprogstami pratimai. Tik tokiu atveju galima išlavinti kokybišką liesą raumenį, tapti stipresniu, greitesniu ir patvaresniu. Tokia raumenų masė šiais laikais itin aktuali „sugriebimo šunims“, padedantiems šernų medžioklėje. Toks šuo turi būti ištvermingas, gerai kvėpuoti, kitaip šernas jį nužudys. Be to, jam turi pakakti jėgų išlaikyti įsikandus į nirtų gyvūną. Jeigu toks keturkojis dirba karštose srityse – Pietų Kalifornijos pelkėse, Floridoje ar Teksase, jam tikrai geriau turėti kuo mažiau riebalų ir kuo daugiau jėgos.
Yra produktas, kuris, žinoma, nepakeis ilgų lėtų pasivaikščiojimų pėsčiomis ar greito riebalų deginimo, tačiau padidins optimalų visceralinių riebalų sudeginimą. Tai Chalcurb, kurį sudaro Ashtsiba Sap (japonų daug metų naudojamo augalo) ekstraktas.
„Per mažai“ irgi nėra gerai
Verta atsiminti, kad dauguma „dogmenų“ šunys mėgdavo laikyti kiek sunskensius negu „darbinis svoris. Kitaip tariant, jei manot, kad jo darbinis svoris 19 kg, laikykit jį 19,5 kg svorio. Taip jis turės daugiau jėgų. Geriau šunį į kovą statyti sunkesnį negu konkretus darbinis svoris negu lengvesnį, bet silpną. Kiek kartų girdėjot kitus vyrukus kalbant „jis taip stipriai kąsdavo rolluose“. Taip būdavo dėl to, kad rolluose šuo sverdavo daugiau. Tikėtina, kad pernelyg „sausas“ šuo praranda jėgą ir kandimą.
Kai šuo per liesas, nesijaučia taip gerai kaip anksčiau. Namie jis ne toks aktyvus, nustoja entuziastingai dirbti užsiėmimų metu. Šuo neturi būti plonas it popierius, – jo raumenys turi būti ryškūs, geru tonusu, o pats jis negali būti dehidratavęs. Patyrę ir sėkmingi treneriai niekad neleidžia šuns į kovą „sauso“ – dehidratavusio. Senesni paaiškinimai apie šunų džiovinimą atsirado dėl nuomonės, jog tai sumažina kraujavimą. Tai tiesa – ir tai, kad šuniui paskutinę dieną iki kovos reikia mažiau vandens. Tačiau sausas šuo nepakels didelio kraujo netekimo, o jo ištvermė bus prastesnė negu paprastai. Jei šuo dėl didelių apkrovų išgeria mažiau vandens, dabartiniai treneriai tiesiog į ėdalą įpila vandens.