Visi šunų savininkai mano, kad jų augintiniai – kažkas unikalaus. Tačiau nėra pasauly kitos veislės, kuri turėtų tokį geimą kaip amerikiečių pitbulterjeras, nors ne visų pitbulterjerų jis vienodai išreikštas.
Geimas – darbinių šunų kokybės matas, rodantis savybę užduotį atlikti iki galo nepaisant trikdžių ir sužalojimų grėsmės. Geimas neturėtų būti laisvai naudojamas terminas – tai specifinis dalykas. Šį bruožą turinčius šunis galima apibūdinti kaip atkaklius ir drąsius. Geimo šuo pasiryžęs atlikti užduotį, net jei dėl to teks žūti. Jis niekada nesitrauks ir dirbs, nesvarbu kokios būklės ar paruošimo yra jo protas bei kūnas.
Pozityvia prasme geimas – noras įveikti iššūkius, negatyvia – atsisakymas paisyti nervų sistemos „verksmo“. Tikrasis geimas – visiškai panaikintas „kovok arba bėk“ atsakas. Tikrą geimą turintis šuo eis pirmyn nepaisydamas, kokios būklės bus jo protas ar kūnas.
Geimo negalima išmokti, tai įgimta savybė. Tas nematomas paveldimas bruožas pitbulterjerus daro unikalia veisle. Veisime geimas lengvai prarandamas. Jo negalima pamatyti šuns spalvoje ar sudėjime, jis negali būti vertinamas atsižvelgiant į galvą ar kūno stiprumą, formą ar gebėjimus sužaloti. Geimui išveistas šuo ištvers visas negandas, kurias jam suteiks kitas šuo, ir kiekvieną kartą eis į skrečą kai tik jį paraginsite. Įmanoma parengti gerą kovotoją ir laimėti kovą, bet tas šuo po savęs nepaliks gerų palikuonių.
Dauguma geriausių veisėjų teigė, kad gilus geimas – svarbiausias šių šunų turtas, dėl kurio reikia stengtis. Anksčiau tai buvo pagrindinis pitbulterjerų atrankos rodiklis. Jį išgauti labai sunku – tam prireikė daugiau negu šimtmečio, o prarasti jį lengva. Atminkit – jei šuo yra pitbulterjeras, dar nereiškia, kad jam bus būdingas geimas. Ši savybė „medžiojama“, labai vertinama ir puoselėjama.
Iš esmės nėra kito būdo įrodyti geimui, tik kova. Kai kovos metu vienas iš šunų atsisako eiti skrečan, jis pralaimi. Kovos tikslas nėra nužudyti priešininką – tai geimo, o ne agresijos varžybos. Žinoma, kartais šunys žūdavo ringe ar gaišdavo nuo sužalojimų, tačiau šuo, kuris žuvo ar pralaimėjo, tačiau niekada nesustojo ir visada stengėsi eiti iki galo labai vertintas (ar jo palikuonys, jei tokių spėjo palikti). Pastebėta, kad emociškai nestabilūs šunys paprastai neturi labai gero geimo.
Vienas iš populiariausių būdų geimui patikrinti – testas. Tai kova, kurioje šuo bus sužeistas, pavargęs ir, galbūt, pralaimėjęs. Testo metu stebima, ar užteks šuniui drąsos siekti pergalės, kai jis didesnę laiko dalį gulės po daug stipresniu priešininku, kaip elgsis įspraustas į kampą, ar puls akivaizdžiai pranašesnį priešininką ir pan.
Yra nuomonių, kad geimą ar kažką panašaus į jį pastebėti galima ne tik tarp pitbulių, bet ir tarp kitų veislių, ypač veistų medžioklei. Tai gali būti ir pasimetusio vaiko ieškantis bladhaundas, ir iš ledinio vandens nuolat grobį aportuojantis retriveris, ir šerną medžiojantis amerikiečių buldogas.