Visi žino, kad stafai kilo iš pitų, ir ta atsiskyrimo riba įdomi. Amerikiečių pitbulterjerai ir amerikiečių Stafordšyro terjerai sukelia nemažai painiavos bei nesutarimų tarp abiejų veislių entuziastų. Dažniausiai diskutuojama, ar tai ta pati veislė, ar dvi skirtingos. Jeigu jie skiriasi, tai kuo? Kadangi vis daugiau diskusijų pastebima ir tarp pitbulterjerų augintojų (pvz., kad parodinis pitas nėra tikras pitas, arba kad tikri pitai dalyvauja kovose), ta riba pasidarė labai slidi.
Amerikiečių Stafordšyro terjerų atsiradimas
Labai stipriai gal nesigilinkim į ankstyvąją istoriją – kaip žinia, pitbulių ištakos siekia Didžiąją Britaniją, kur darbiniai buldogai ir terjerai kryžminti kuriant stiprius, drąsius gyvūnus, daugiausia naudotus kovose (dabar genetiniai tyrimai rodo, kad šie šunys yra daugiau buldogai negu terjerai ir genetiniuose tyrimuose atsiduria kladose šalia mastifų, o ne kokių Džekų Raselų). Kai jie atvyko į JAV, ir ten dalyvavo kovose. Kurį laiką šie šunys niekur oficialiai neregistruoti, o kilmė arba būdavo kiekvieno veisėjo rašoma popieriuje, arba tiesiog įsimenama. Tačiau 1898 m. įkurtas į pitbulterjerus orientuotas United Kennel Club, o 1909 m. – American Dog Breeders Association. Taip pitbulterjerai jau kaip registruota veislė vystėsi apie dvidešimt metų, kol kai kurie šių šunų gerbėjai užsinorėjo savo keturkojus pristatyti ir parodose. UKC pradėjo rengti tokius renginius, tačiau didelis šios organizacijos skiriamas dėmesys kovoms paskatino kai kuriuos augintojus atkreipti dėmesį į AKC.
AKC sutiko užregistruoti amerikiečių pitbulterjerus, tačiau atsirado viena kliūtis – pavadinimas. Tuo metu Bull Terrier Club of America elgėsi labai išdidžiai ir jau parodė savo dantukus, kai Bostono terjerai norėjo pasivadinti Bostono bulterjerais. Bulterjerų augintojai norėjo pabrėžti, kad jų veislė labai ypatinga, ir prieštaravo kitų panašių pavadinimų atsiradimui. Be to, tuo metu jie buvo kiek užsiknisę, nes bulterjerus reikėjo kryžminti su giminingomis veislėmis siekiant sumažinti baltos spalvos paplitimą. Ultimatumas buvo toks – arba pitbulterjerų gerbėjai pavadinime atsisako žodžio “bulterjeras”, arba AKC registracijos nebus. Taigi 1936 m. UKC ir ADBA pitbulterjerai buvo pavadinti Stafordšyro terjerų vardu. 1972 m. pavadinimas kiek pakeistas ir, siekiant išvengti painiavos su tuo metu šviežiai pripažintais Stafordšyro bulterjerais, šie šunys tapo žinomi kaip Amerikiečių Stafordšyro terjerai. Yra tam tikros tiesos ir tame, kad žodis “pit” iš pavadinimo pašalintas siekiant atsikratyti su kovomis siejamos stigmos, kurį laiką AKC ringuose pasirodydavo šunys, veisti kovoms, jose dalyvavę ar kilę iš tokių šunų.
Ruošiant Stafordšyro terjerų standartą, insntesyviai bendrauta su Stafordšyro bulterjerų klubu Anglijoje. Pastarieji šunys buvo visai neseniai pripažinti tenykščio kinologų klubo. Įdomu, kad pirmieji abiejų veislių standartai panašūs, net turėjo identiškų frazių. Tuo metu šių veislių atstovai tiek dydžiu, tiek sudėjimu buvo panašesni negu šiomis dienomis.
Pirmieji stafai
Garsaus pitbulterjerų veisėjo Colby žmona Florence buvo Amerikos Stafodršyro tejerų klubo prezidentė ir dalyvavo pitbulterjerų pervadinimo Stafordšyro terjerais procese. Kaip AKC pripažino pitbulterjerus, standartas buvo sudarytas pagal Colby`s Primo. Trejus metus Colby šeima AKC registravo savo šunis, kol vėl grįžo prie UKC. Priežastis, kodėl su stafais taip asocijuojama mėlyna spalva greičiausiai ta, kad John Colby turėjo bent vieną mėlynos spalvos šunį (mėlynai tigrinę patelę). Kadangi stafų genofondas buvo uždaresnis, kai kuriose linijose mėlyna spalva pasirodė dažniau.
Howard Hadley, domėjęsis Old Family linijos pitbulterjerais ir padaręs šiokį tokį indėlį formuojant vėlesniems tos šeimos atstovams, susidomėjo šunų parodomis ir buvo Stafordšyro tejerų klubo prezidentas. Jis registravo savo Old Family šunis kaip AKC Stafordšyro terjerus. Corvino koviniai šunys taip pat būdavo su dvigubomis registracijomis. 8xW 1xL Going Light Barney’s tėvas Booger – grynas Corvino šuo – buvo registruotas kaip stafas. Tokių pavyzdžių yra daug. Vis dėl to bene garsiausios istorijos yra apie Al Brown ir jo augintinius.
Al Brown gimė 1895 m. Misūryje. Tuo metu jo gyvenamoje vietoje šunų kovos buvo labai populiarios. Kai Al Brown buvo vos 7 metai, vienas regione gyvenęs vyrukas jam davė iš airiškų kraujų šuniuką. Nuo tada Al Brown širdyje visada liko specialus kampelis mažiems airiškiems pitbulterjerams.
Al Brown visada vertino geimą ir kai po ilgokų blaškymųsi persikėlė į Kaliforniją, rimtai ėmėsi pitbulterjerų reikalų. Iš savo augintinių jis labiausiai vertino Jack Dempsey. To šuns motina buvo pusiau airiškų kraujų, o tėvas – tuo metu labai vertintas Black Jack. Tudor’s Black Jack gimė 1915 m. ir svėrė 30 kg, o paskutinius gyvenimo metus praleido Al Brown veislyne. Jis laimėjo kelias kovas, tačiau jo sūnus Black Jack Jr. nustelbė tėvą.
Peterson’s Black Jack Jr. gimė G. Peterson veislyne. Jis turėjo masyvią galvą, svėrė 22 – 24 kg ir visada kovojo prieš sunkesnius šunis. E. Tudor teigimu, jis augino galybę šunų, tačiau nė vienas neturėjo tokio neįtikėtino kandimo kaip Black Jack Jr. Vėliau šis šuo paskutinius 10 savo gyvenimo metų gyveno Al Brown kieme (legendos pasakoja, kad Al Brown rankose jis dar laimėjo dvi kovas, tik vadintas kitu vardu, nes niekas nenorėjo prieš jį statyti savo šunų).
Nors veisimui Al Brown daugiausia naudojo Black Jack šunis, dėl ilgametės įvaisos ir linijinių poravimų šios linijos šunims susilpnėjo dantys – juos dažnai prarasdavo anksti, dar iki galimybės dalyvauti kovose. Ir čia situaciją iššgelbėjo Tacoma Jack. Vašingtone Tacoma esančioje miškų kirtimo srityje dirbę vyrai mėgo pitbulius – jų turėdavo praktiškai kiekvienoje stovykloje. Šunų kovos buvo populiari poilsio pramoga. Du vyrai iš tos teritorijos – Smith ir Morgan – išveisė keletą gerų šunų, tačiau jie nesireklamavo žurnaluose ir neišgarsėjo. Vienas tų gyvūnų – 1927 m. lapkritį gimęs Tacoma Jack.
Jo startas kovose buvo ankstyvas. Apie gerą šunį išgirdęs Al Brown jį įsigijo, kai tas buvo 2 metų amžiaus. Jis svėrė 23,6 kg ir turėjo labai gerus tvirtus dantis. Tacoma Jack buvo puikus gyvūnas, galbūt geriausiai sudėtas šuo tuo metu ir toks destruktyvus, kad daug žmonių teigė, jog jis cur – nors Al Brown nuomone šis šuo tikrai turėjo geimą. Bėda, kad daugumą priešininkų jis įveikdavo taip greitai, kad to geimo tiesiog nebuvo galima patikrinti. Buvo dar viena problema – Tacoma Jack poruoti buvo labai sunku. Dėl to Al Brown atskira jo linija neužsiiminėjo ir panaudojo šį šunį savo linijos gerinimui bei išsaugojimui. Dabar gryniausiai ši linija yra išsaugota stafuose – Tacoma linijoje, o Tacoma šunys savo ruožtu naudoti kaip pagrindas kuriant Ruffian liniją.
1940 m. dalis Al Brown šunų buvo nunuodyti ir ne visus pavyko išgelbėti. Tarp negailestingai nužudytų buvo 13 metų amžiaus Tacoma Jack. Verta paminėti ir tai, kad nors šis šuo buvo talentingas kovotojas, jis švelniai elgėsi su žmonėmis ir nepaprastai mylėjo vaikus.
Registracijų labirintuose
AKC buvo užregistruota nemažai UKC ir ADBA priklausiusių šunų. Visame pasaulyje jie itin gausiai plisti pradėjo po 1996 m., kai FCI pasirodė patvirtintas jų standartas. Pitbulterjerai ir toliau daugiausiai registruoti UKC ir ADBA. Jungtinės Karalystės kinologų klubas nepripažino nei stafų, nei pitbulių, greičiausiai dėl to, kad tai prieštarautų tame krašte 1991 m. priimtam Pavojingų šunų įstatymui.
Kaip ir dauguma AKC veislių, stafai turi „uždarą“ kilmės knygą. Tai reiškia, kad į veislę nebus priimtas joks kitas kraujas „iš šono“. Paskutinį kartą ta knyga buvo „atverta“ kažkur apie 1960 m., tada UKC registruoti pitbulterjerai galėjo dalyvauti AKC parodose. Kai kurie išskirtiniai šunys tuo metu buvo įtraukti į AKC registrą. Vėliau stafai iš pitbulterjerų nebegavo jokio genų srauto. Kita vertus UKC buvo priimtina nuomonė, kad stafai ir pitbulterjerai yra ta pati veislė. Iki 2010 m. bet kuris AKC registruotas amerikiečių Stafordšyro terjeras galėjo gauti UKC amerikiečių pitbulterjero dokumentus, taip tapdamas dvigubos registracijos atstovu ir konkuruoti abiejų organizacijų parodose. Po 2010 metų UKC amerikiečių Stafordšyro terjerus registruoja tik tada, jeigu jų tėvai turi dvigubas registracijas. Tai šiek tiek susiaurino stafų galimybes gauti UKC dokumentus.
ADBA tai pat dalyvavo dvigubai registruojant stafus kaip pitus (dėl to atsirado ir trigubai registruotų šunų su AKC/UKC/ADBA dokumentais). Tik 2015 metais ADBA atliko kilmės knygų “valymą”. Šunys, kurių pedigree aptikta mastifų mišrūnų (iš esmės tam užteko būti didesniu negu nurodo standartas), pavadinti Working Pit Bulldogs, tie, kurių kilmė susijusi su American Bully, tapo Amerikos buliais, o turėję AKC kilmę pervadinti amerikiečių Stafordšyro terjerais. Tačiau vis dar yra dvigubai ir trigubai registruotų šunų, kurie vis dar veisiami ir dalyvauja visų organizacijų renginiuose.
Nereikia bijoti, kad AKC registruoti amerikiečių Stafordšyro terjerai išstums UKC ar ADBA linijų kraujus. AKC šunų JAV yra gana mažai, tad dalis su dviguba ar triguba registracija nėra labai didelė. Va Europoje stafų yra nepalyginimai daugiau, tačiau čia nėra plačių galimybių keliaguboms sistemoms. Didesnį susirūpinimą kelia nedidelė JAV amerikiečių Stafordšyro terjerų populiacija, priklausanti nuo uždaros kilmės knygos. Linijinis veisimas esant siauram genofondui greit gali virsti giminingu veisimu. Kaip išeitis siūlomas laikinas Pedigree „atvėrimas“, kad kurį laiką stafus būtų galima poruoti su UKC ir (arba) ADBA pitbulterjerais.
Iš esmės atsižvelgiant į bendrą kilmę, galimas dvigubas ar trigubas registracijas ir netgi pasiūlymus stafų kraują vėl atšviežinti pitbulterjerais, šias veisles galima laikyti skirtingais tipais. Amerikiečių Stafordšyro terjerų išvaizda varijuoja kiek mažiau negu pitbulterjerų. Dauguma pitbulterjerų laikomi sportiniais šunimis ir dažnai veisiami tik šiam tikslui, tačiau vis labiau populiarėjančios jų organizacijų parodos taip pat formuoja atskirus veislės tipus. Dėl šios priežasties pasakyti, kaip atrodo ar elgiasi tikras pitbulterjeras ne visada įmanoma – dažnai požiūrį lemia tik atstovaujama organizacija ir mėgstamas tipas. Tinkamai sudėti vidutiniai abiejų veislių atstovai turėtų būti gan panašūs ir juos supainioti turėtų būti lengviau negu, pvz., sumaišyti šiuos šunis su stafbuliais. Nors yra kalbų, kad stafas didesnis šuo už pitbulį, jau veislės formavimosi pradžioje būta svėrusių ir 30 kg, ir 15 kg, tad dydis čia irgi nėra rodiklis.