Agresija – įvairialypė sąvoka, siauresne prasme tai yra ketinimas pakenkti arba veiksmas, kuriuo siekiama padidinti santykinį socialinį dominavimą, nors iš esmės gali būti apibrėžta ir kaip elgesys, kitam sukeliantis skausmą ir žalą. Agresijos yra labai daug rūšių – tarkim, savo maistą agresyviai saugantis šuo nebūtinai turi pasižymėti ir grobio agresija, o agresyvus kitiems šunims augintinis nebūtinai kąs žmogui. Vienam šuniui gali būti būdingi daugiau negu vienas agresijos tipai.
Daugelis šunų demonstruojamos agresijos formų – lojimas, urzgimas, oro kandžiojimas – laikoma atstumo veiksniais, dėl kurių kitas šuo ar asmuo turėtų atsitraukti. Kai kurios agresyvaus šunų elgesio apraiškos labiau gynybinės, sužalojimas galimas tik tuo atveju, kai šuo suvokia, jog neturi kito pasirinkimo.
Agresyviame elgesyje reikšmės turi tiek genetikos, tiek aplinkos veiksnių kompleksas, tačiau genetinis agresijos pagrindas vis dar labai menkai suvokiamas. Šunų agresija – visiems šios rūšies atstovams bendras elgesys. Veislės standartas paprastai pasako, ar kokia nors agresija yra įprasta veislei ir kokiu mastu ji leidžiama. Atskiri šunys gali turėti didesnį ar mažesnį agresijos lygį, negu nurodyta veislės standarte. Fizinės veiklos trūkumas nėra agresyvaus elgesio priežastis, nors fiziniai pratimai didina serotonino kiekį, kuris kompensuoja streso hormonų kiekį. Deja, iš tiesų daug agresyviai besielgiančių šunų gauna pakankamai fizinio krūvio.
Labai daug žmonių įsigyja pitbulterjerus svajodami, kaip švies visuomenę apie šiuos nuostabius šunis, tik pasirenka gan netinkamą to išraišką. Dažnas trokšta lankytis šuniukų susitikimuose, kur augintiniai gali smagiai dūkti su kitais keturkojais draugais. Dažniausiai dar metams neprabėgus jie labai nusivilia, kai pitbuliai, tokie švelnūs ir draugiški su žmonėmis, pradeda nesutarti su kitais gyvūnais. Tie švelnūs ir dori šeimininkai kaltina save bei galvoja, kad „kažką ne taip“ padarė auklėdami, kreipiasi į dresuotojus, kurie, dažnai nesuprasdami veislės specifikos, įvairiais būdais bando tą agresiją „išmušti“ ar „pašalinti“, kas dažnai sukelia dar daugiau bėdų.
Amerikiečių pitbultejerų nereikia mokinti mylėti kovas. Kai kurie vos kelių savaičių amžiaus šuniukai gali peštis taip aršiai, kad juos reikia laikyti atskirai. Įsigydamas pitbulterjerą turi suprasti, kad greičiausiai jis niekada netaps šuniukų parkų žvaigžde. Dresūros tikslas – padaryti šunį valdomu ir klusniu, tačiau ji neištrins įgimtos agresijos kitiems keturkojams. Genetiškai paveldėtų savybių beveik neįmanoma pašalinti dresūros pagalba – tai valdymo priemonė, o ne „šuns sielos korekcija“.
Jaunų pitbulterjerų savininkai, ypač pradedantieji, būna įsitikinę, kad jei šuniukas draugiškas su kitais šunimis, tai vėliau agresija tikrai „neprasimuš“. Dažniausiai tokia nuostata baigiasi liūdnai – beveik visi jauni pitai draugauja su gentainiais, tačiau bręsdami jie gali tapti piktesni. Dažniausiai atsipalaidavęs šeimininkas kurią dieną būna labai nustebintas. Žinoma, su kitais gentainiais pitbulterjeriukus reikia supažindinti kuo anksčiau. Ankstyva socializacija jei ir nepanaikins agresijos, tai bent labai ją sumažins, o tinkama dresūra padarys šunį valdomu net įtemptose situacijose.
Būtina atsiminti: prigimtinė agresija kitiems šunims pitbulterjerui – norma. Šios agresijos variklis nėra noras dominuoti. Paprastai toji agresija, jos laipsnis ir išraiška skiriasi priklausomai nuo individo, tačiau dažniausiai pitbulterjeras atidžiai vertina aplinkybes. Vieni pitai pasiunta vos pamatę kitą gentainį, kitus gali išprovokuoti pernelyg grubūs žaidimai ar akivaizdus kvietimas pasipešti.
Dalis pitbulterjerų, net dalyvavusių kovose, puikiai sutaria su šunimis, kurie nebando jų statyti į vietą – tai yra, kai nėra konfrontacijos. Dažnas pitbulis nebus peštynių kurstytojas, bet mesto iššūkio niekada neatsisakys. Dalis veislės atstovų gali būti labai draugiški, švelnūs ir net nuolankūs su pažįstamais šunimis (pvz., tais, su kuriais augo), tačiau greičiausiai bjauriai elgsis su svetimais. Štai kodėl viešose vietose rekomenduotina juos visada vedžioti su pavadėliu – kaip ir reikalauja įstatymai.
Priežastys, provokuojančios agresiją kitiems šunims: namuose kartu laikomi du šunys, kurių vienas pitbulterjeras; drauge laikomi du tos pačios lyties individai ir bent vienas iš jų nekastruotas/nesterilizuotas; netinkamas auklėjimas ir nepakankama socializacija; šuns skatinimas, kuomet jis rodo agresiją; šuniuko atskyrimas nuo motinos anksčiau kaip 8 savaitės ir t.t.
Kadangi pitbulterjerų protėviai šimtmečius naudoti medžioklėje, dauguma jų turi stiprų grobio persekiojimo instinktą. Štai kodėl jie linkę persekioti kates. Didesni gyvūnai taip pat nėra saugūs. Buvo garsus incidentas, kada vienas asmuo bandė jodinėti pitbulterjerą laikydamas už pavadėlio. Stiprus šuns medžioklės instinktas lėmė, kad ji stvėrė arkliui už nosies – taip pat, kaip jo protėviai griebdavo žvėris ar bulius.
Pitbulterjerų savininkai visada turi būti budrūs. Kai kurių šunų medžioklės instinktas labai stiprus ir tai gali lemti keistus dalykus. Tai gali būti priežastis, kodėl kai kurie pitbulterjerai puola žoliapjoves ar garvežius.
Gebėjimas taikiai gyventi, bendrauti su kitais gyvūnais priklauso nuo individualaus šuns charakterio, jo dresūros ir socializacijos. Pitbulterjerai gali puikiai sutarti su katėmis ir mažesniais gyvūnais. Neretai pasitaiko taip, kad pitbulis draugauja su sava kate, o svetimas puola – taip yra dėl to, kad šeimininkas šunį socializavo tik su savais gyvūnais, o ne svetimais.