Labai ciniškas HL Mencken kartą pastebėjo, jog reikia leisti žmogui fantazuoti apie tokius dalykus kaip kad antai jo žmona graži ar vaikai protingi. Galima pilnai sutikti su tuo, tačiau svarbu ir orientuotis realybėje. Daug klaidų pastebime kalbant apie šunis ar mūsų veislę.
Venkite kovinių linijų
Žmonės dėl išankstinio nusistatymo ar prigąsdinti žiniasklaidos bijo kovinių linijų. Išties šunys bent „kelinta karta nuo ringo“ bus sveiki, universalūs ir stabilūs.
Stafai ir pitbuliai – tas pats
Stafordšyro tejerų ir pitbulterjerų keliai išsiskyrė pakankamai seniai. Aišku, situacija gan sudėtinga, kadangi kai kurie veisėjai tuos pačius šunis registruoja ir AKC, ir tokiose organizacijose kaip UKC. Corvino buvo vienas iš tokių selekcininkų pavyzdžių – jo šunys būdavo su dvigubomis registracijomis. 8xW 1xL Going Light Barney’s tėvas Booger buvo registruotas kaip stafas, tačiau buvo grynas Corvino šuo.
Stafai kilę iš tų pačių linijų kaip ir pitbuliai. Atrankinės selekcijos procesas kisti ėmė apie 1936 m., kai veislę oficialiai pripažino AKC. Tarp parodų liaudies egzistuoja savita politika, kurion net buvo įtrauktas veislės pavadinimas. Įdomu tai, kad XX a. pradžioje keli veislės atstovai AKC buvo registruoti kaip pitbultejerai, o ne amerikiečių Stafordšyro terjerai. Pasak Louis B. Colby, jo tėvas ir keli kiti mylėtojai registravo šunis tokiu pavadinimu.
Mėlynos spalvos ar raudonanosiai šunys – ypatingi
Kadangi nuo pat pradžių pitbuliai buvo veisiami atsižvelgiant į jų darbines savybes, o ne išvaizdą, spalva veisėjams rūpėjo mažiausiai. Būtent dėl šios priežasties pitbuliai gali būti bet kokios spalvos (išskyrus marmurinę). Kita vertus, raudonos ar mėlynos spalvos šunys yra retesni, bet tai jokiu būdu nereiškia, kad jie kokiomis nors savybėmis skiriasi nuo kitų.
Žinoma, yra žmonių, kurie neatsižvelgdami į būsimų šuniukų fizinę ir psichinę sveikatą veisia taip vadinamos retos nosies spalvos šunis. Jokiu būdu negalima tikėti, kad tokie šunys yra išskirtiniai, neskaitant jų retesnės spalvos nosies.
Verta pripžinti, kad vienu metu būta mėlynų geromis savybėmis pasižymėjusių šunų. Tačiau jie buvo labiau atsitiktiniai atvejai ir nevirto atskira linija,. Jokia mėlynųjų linija nesusiformavo ir nesulaukė šių dienų. Šiandieniniai mėlyni šunys dažnai turi polinkį į agresiją žmonėms, ko tikrai nenorime. Viena iš šitos bėdos priežasčių – naujokai, galvojantys, kad šie šunys turi būti agresyvūs ar tiesiog kietai atrodyti.
Pitbulterjerams lengva keisti šeimininkus
Greičiausiai toks pastebėjimas atsirado lyginant veislynų šunis su naminiais. Namuose laikomi šunys gana tvirtai prisiriša prie savininko. Žinoma, jie gali prisitaikyti prie naujų šeimininkų – nors ir sunkiai, bet paprasčiau, negu to gali tikėtis jų augintojai. Veislyno šunys – kas kita. Jie nusimins, jei perkelsit juos iš vienos vietos į kitą, kadangi šunys mėgsta įpročius ir pastovumą, tačiau greit prisitaikys prie naujų sąlygų.
Pitbulės – blogos motinos
Viena iš tikėjimo šiuo mitu priežasčių yra ta, kad kovinis šuo turi būti atkaklus ir negailestingas, o šią savybę motinos išreiškia bendraudamos su šuniukais – tačiau tai klaidinga. Argi liūtė savo mažyliams yra bloga motina? Žinoma, gindama teritoriją ji bus nuožmi, o persekiodama bei žudydama grobį – atkakli, tačiau tai nereiškia, kad ji pradės taršyti savo jauniklius. Tas pats ir su motinomis buldogėmis.
Yra įvairių problemų, dažniau paplitusių tarp mažųjų veislių atstovų, nei tarkim tarp buldogų. Pvz., motinos, reguliariai neprižiūrinčios savo mažylių, nelaižančios jų ir neskatinančios tuštinimosi.
Pitbuliai – antisocialūs gyvūnai ir negali draugauti su kitais šunimis
Šunys yra socialūs gyvūnai ir net pitbuliai gali draugauti su kitais šunimis. Netgi gali atrodyti gana juokinga, kai dideliam grubiam pitui vadovauja mažas Jorkšyro terjeras, su kuriuo jis augo nuo mažens – ypač turint omeny tai, kad tą terjerą buldogas gali pribaigti vienu papurtymu…
R. F. Stratton rašė: Mano ilgametis draugas norėjo įsigyti kovoms skirtą šunį, kurį galėtų auginti namuose. Jo žmona turėjo kernterjerą – maždaug pekino dydžio šunelį. Jai buvo baisu, kad kovoms veistas šuo gali nužudyti mažąjį augintinį. Pasakiau jiems, kad to nebus, jei abu šunys augs kartu. Po kurio laiko juos sutikau. Draugo žmona buvo sužavėta, kad šuo gali būti toks švelnus ir taip gražiai žaisti su jos „mažyliu“. Tai pakeitė jos nuomonę apie veislę, kurią, aišku, daugiausia formavo žiniasklaidos pranešimai. Naūralu, kad jos vyras augintinį laiko tvirtai pririšęs, kai aplink laksto svetimi šunys.
Ne visi kovoms veisti pitbuliai yra agresyvūs svetimiems šunims. Kai kurie gali būti draugiški kai nėra konfrontacijos. Taip pat yra puikių tikrų kovotojų draugystės istorijų. Pvz., puikūs šunys – Rascal ir jo sūnus Rebel – penktajame dešimtmetyje draugiškai kartu viešbučio lovoje laukė kovos pradžios.
Pitbulis gali nuostabiai sutarti gyvendamas su kitais gyvūnais, jei šeimininkas nustato taisykles ir priverčia jų laikytis bei nepalieka gyvūnų be priežiūros. Netgi geriausi draugai vieną dieną gali susipešti, o pasekmės gali būti tragiškos. Taip gali atsitikti netgi šunims, kurie kartu pragyveno daugybę metų. Jei namie turite kelis šunis, reikia juos atskirti kada nieko nebūna namie. Vieni tam naudoja narvus, kiti voljerus, dar kiti – tiesiog palieka šunis skirtinguose kambariuose. Tokie būdai yra tikrai patikimi ir saugūs.
Kadangi pitbultejeras agresyvus gyvūnams, jis gali pulti ir žmogų
Daugelis veislių turi antipatiją, jei taip galima pasakyti, kitiems gyvūnams – skalikai „eina iš proto“, matydami zuikį, urviniai šunys nedvejodami lįs į olą ištraukti lapę, kurtai negali gyventi be lenktyniavimo. Netgi tokie meilumu spindintys šunys kaip bigliai neduos šanso kurmiui. Bet visos šios veislės yra labai draugiškos ir atsidavusios žmogui. Tokia pati situacija ir su pitbuliu. Jo darbas daugelį metų buvo atakuoti kitus gyvūnus, bet ne žmones.
Šunis puola tik specialiai to mokinti pitbuliai
Pitbuliai gali taikiai gyventi kartu su kitais šunimis ar gyvūnais, tačiau jie buvo veisti tam, kad kovotų. Ankstyva ir nuolatinė socializacija gali padėti sukontroliuoti pitbulį būnant kitų gyvūnų draugijoje, tačiau genetika turi labai didelę įtaką elgsenai. Net jei kovą pradės kitas šuo, pasekmės gali būti liūdnos. Norint išvengti problemų to niekada nereikėtų pamiršti.
Dar vienas dalykas – niekada neapsigaukite ir nepraraskite budrumo, net jei šuo iki tam tikro amžiaus nerodė agresijos kitiems gyvūnams. Pitbulių agresija, pvz. nepažįstamiems šunims, gali „iššauti“ bet kokiame amžiuje. Pažindinant pitbulį su kitu šunimi, savininkas turi būti labai atsargus ir stebėti savo augintinį. Žaidžiant šunims neturėtų šalia mėtytis žaislų ar skanėstų, t.y. to, kuo jie galėtų nepasidalinti.
Pitbulio sukandimas ypatingas
Pitbulių kaukolės, žandikaulių ir dantų tyrimų rezultatai rodo, kad neaptikta jokių jokių išskirtinių savybių lyginant su kitomis veislėmis. Ir dar – neegzistuoja joks žandikaulio „užsirakinimo mechanizmas“, kuriuo taip mėgstama „apdovanoti“ pitbulius.
Kalbant apie pitbulterjerų „užsirakinantį žandikaulį”, yra nemažai painiavos. Joks normalus šuo, kad ir kokios veislės jis bebūtų, neturi fiziologinio „užsirakinimo” mechanizmo dantų ar žandikaulių struktūrose. Kartais dėl retai pasitaikančių chirurgiškai ištaisomų žandikaulių anomalijų šuns nasrai gali „užsirakinti” uždaroje padėtyje, tada bandymas išsižioti šuniui sukelia skausmą, tačiau tai išimtis, sveikatos problema, o ne kam nors būdinga savybė. Pitbulterjerų tipo šunys kartais gali atsisakyti ką nors paleisti (tai paveldėta iš protėvių buldogų, kurie turėdavo įsikibti į jaučio snukį ir laikytis).
Pitbuliai gimsta pikti
Jokia šunų veislė iš prigimties nėra bloga, lygiai taip pat kaip ir jokia žmonių rasė nėra tokia. Didžiąją dalį įtakos daro individualybė, genai, auklėjimas ir treniravimas. Milijonai pitbulių nė karto per savo gyvenimą neįkando žmogui, visą gyvenimą buvo mylintys, ištikimi ir „saugūs“.
Pitbuliai užpuola žymiai daugiau žmonių, nei kitų veislių šunys
Įsijungus bet kokio regiono šunų įkandimų statistiką, iškart galima pasakyti, kurios veislės ten populiariausios – jos pirmaus ataskaitose. Neteisingas įspūdis gali susidaryti dėl informacijos pateikimo žiniasklaidoje –apie pitbulių užpultus žmones pranešama dažniau, be to, neretai kaltininkų veislės „pripaišomos“ iš oro. Įvairių veislių šunys bei jų mišrūnai nuolatos kandžioja žmones, bet pitbulių atvejai paverčiami sensacijomis.
Tik nusikaltėliai laiko pitbulius
Didižioji dalis pasaulio pitbulių priklauso paprastiems, eiliniams žmonėms. Be to, juos renkasi ir nemažai garsenybių. Pitbuliai laikomi kaip kompanionai, tarnybiniai šunys paieškos ir gelbėjimo tarnybose, terapijoje, policijoje, taip pat dalyvauja įvairiose varžybose. Dėl universalumo pitbulis tinka įvairiai veiklai. Net ir šunų kovų eros metu šios veislės šunys buvo pritaikomi labai įvairiai.
Pitbulių smegenys tinsta/nenustoja augti
Pirmosios šio mito aukos buvo dobermanai, bet su laiku jis palietė daug agresyviomis laikomų veislių. Teiginys, kad ištinusios ar nenustojančios augti smegenys išveda šunį iš proto, yra visiškai nepagrįstas ir net juokingas. Jų smegenys auga tokiu pačiu tempu, kaip ir kitų šunų, o ištinti gali nebent šuniui patyrus rimtą traumą.
Pitbuliai nejaučia skausmo
Ilgametės selekcijos pagalba veisėjai stengėsi išveisti skausmui pakantesnius pitbulius, kurie ringe į jį nekreiptų dėmesio. Tačiau jų neurologinė sistema niekuo nesiskiria nuo kitų šunų, tad pitbuliai gali jausti ir tikrai jaučia skausmą.
Pitbuliai puola neperspėję
Neišprovokuotu užpuolimą paprastai pavadina asmenys, nesuprantantys šuns elgesio arba nesugebantys atpažinti gyvūno siunčiamų signalų kaip įtemptas žvilgsnis, įsitempęs kūnas, ausų, uodegos, galvos pozicija, urzgimas ir kt. Pitbuliai rodo šiuos signalus taip pat dažnai kaip ir kiti šunys.
Visi pitbuliai anksčiau ar vėliau puola savo šeimininkus/senus pitbulius reikia migdyti dėl agresijos
Šunys, taigi ir pitbuliai, niekada neatlieka veiksmų tiesiog šiaip sau. Elgesį visada nulemia kokios nors priežastys, pvz., socializacijos ar auklėjimo trūkumas, neteisingas šuns siunčiamų signalų ir elgesio interpretavimas, ligos. Kai šeimininkas teigia, kad jo šuo pradėjo staiga elgtis agresyviai, paprastai tai reiškia, kad buvo nepastebėti perspėjimo signalai arba praleistas vizitas pas veterinarą.
Pajutęs kraujo skonį šuo taps pavojingu
Kraujo skonis neturi nieko bendro su šuns elgesiu. Įsivaizduokite, kad žmogus, nieko nenutuokiantis apie šunis, nesugeba tinkamai perprasti subtilių šuns siunčiamų perspėjimo signalų. Vieną dieną šuo neapsikentęs įkanda, natūralu, kad išsigandęs žmogus atsitraukia. Kitą kartą, kai šuo jausis nesaugiai, jis vėl bandys įkąsti – visgi pirmą kartą tai padėjo “atsikratyti” žmogaus. Tad vėlesni įkandimai neturi nieko bendro su kraujo skoniu – tai tiesiog išmoktas veiksmingas būdas atsikratyti žmogaus.
Kai kas šį mitą sieja sužalios mėsos šerimu – tikima, kad ją ėsdamas šuo taps agresyvesnis. Tai visiškai neturi nieko bendro su agresija, daugybė RAW/BARF šeriamų pitbulterjerų nekelia pavojaus aplinkiniams.
Pitbuliai garsėjo kaip šunys – auklės
Pirmiausia pradėkime taip: jei pamatysite tekstą, kuriame pasakojama, jog pitbuliai yra žinomi kaip vaikų auklės (nannydogai), iškart išjunkite tą nesąmonę. Taip, pitbuliai – puiki veislė, dauguma jų išties myli vaikus, tačiau jie yra tik šunys. Bet kokie mitai, tiek blogi, tiek geri, jiems gali labai pakenkti. Bet koks pitbulių siejimas su aukliavimu rodo tai teigiančio asmens visišką neišmanymą arba norą pasipinigauti. Garsusis mitas teigia, kad XIX a. pitbulterjerai rūpindavosi mažais vaikais (arba netgi specialiai buvo tam išveisti), kol likę šeimos nariai velniažin ką veikdavo. Tą nuomonę atseit patvirtino daugybė senų tų šunų nuotraukų, kur jie pozuoja su vaikais (neesmė, kad turbūt kiekviena veislė turi tiek senų, tiek naujų atvirukų ta tema). Atsiminkite – kai šuo galės pagaminti vakarienę, iššveisti tualetą, pakeisti sauskelnes ir pasekti pasaką prieš miegą – tada jis galės būti aukle.
Šios kampanijos tikslas buvo gauti pakankamą visuomenės palaikymą skleidžiant gandus, kad ši veislė išties labai švelni. Kaip ir su daugeliu kitų akcijų (nuo Adopt Don’t Shop iki Pirk tik grynaveislį) buvo nusivažiuota į lankas. Kai kuriuos atsitiktinai paleistus dalykus vėliau gali būti labai sunku suvaldyti.
Aukliašunų mitas nebuvo žinomas tol, kol plačioji visuomenė nesužinojo apie šunų kovas. Kovinių šunų problema rimčiau iškelta 1971 metais, o iki devintojo dešimtmečio tai tapo visuotinai pripažinta ir pradėtos iniciatyvos, siekiančios uždrausti pitbulterjerus. 1971 metais New York Times publikuotame straipsnyje rašoma, kad Stafordšyro bulterjerų asociacijos prezidentė Kathy Thomas teigia žinanti apie šunų kovas, tačiau savo šuniukus pardavinėjanti tik šeimoms. “Dviejų mažylių motina Thomas teigia, kad jos aštuni stafbuliai yra nuostabūs su vaikais. Anglijoje stafbuliai vadinti auklėmis, kadangi su vaikais buvo labai švelnūs”. Sekantį kartą šitas terminas pasirodė 1987 m. straipsnyje, publikuotame Toronto Star. Tokia ta pradžia, kur nekaltai išlėkusi frazė susisuko į keistą dabartinį pavidalą.
Vos per 16 metų trumpas pasakojimas mutavo į Anglijos vaikų auklės mitą – šunį kovotoją ir vaikų mylėtoją. Tačiau dar kelerius metus mitas nebuvo itin aktyvus. Ir štai 1991 metais ponia Rant išleido knygą pavadinimu “Staffordshire Bull Terriers: Owner’s Companion”. Knygoje šiuos šunis ji vadino auklėmis ir tvirtai teigė, kad jie labai myli vaikus, tad prieš daug metų pelnė vaikų auklės titulą. Bet stafbulis – angliška vaikų auklė. Kaip pitbuliai ar stafai tapo amerikietiškomis auklėmis? Ankstyviausia termino paskelbimo data internete – 2007 m. rugsėjo 5 d., nuomonės pavyzdys internetiniame leidinyje Times-Standard. Straipsnis vadinosi America’s Nanny Dog, o jo autorė buvo Tyla Hafstrom.
Mes, kaip visuomenė, humanizavome savo gyvūnus. Nors esame labai išsivystę, stengiamės užsimerkti prieš tai, kam iš tiesų buvo veisti šie šunys. Nors pagrindinis jų veisimo tikslas buvo šunų kovos, aišku, ne visi amerikiečių pitbulterjerai ar Stafordšyro bulterjerai kovojo – daug jų gyveno namuose bei buvo naudoti kitiems tikslams, kadangi jų pritaikymo ratas labai platus. Dabar jie daugiausia auginami kaip sportiniai šunys. Žinoma tik viena – nors dauguma šių šunų mėgsta vaikus, jie niekada nebuvo veisti kaip auklės. Toks mitas labai pavojingas – supermamytė gali sugalvoti palikti savo beibiuką „auklės“ priežiūrai. O tada iki nelaimės vienas žingsnis – mažylis miegos šalia šuns, o tas, išgirdęs triukšmą, pašoks aiškintis kas vyksta – vaikas bus sužalotas. Dar liūdniau gali atsitikti, jei šuo nėra didelis mažų vaikų fanas, o beibis jį vaikysis po namus ar kiš galūnes į maisto dubenėlį kol bus apkandžiotas. Kartais šunys persistengia rūpindamiesi, pvz., bando kur nors nešti verkiantį vaiką. Net nekalti dalykai gali baigtis tragedija.