Šunų įkandimų statistika – labai platus reikalas ir vienpusiškai ją vertinti nėra teisinga, tad vienos savybės kaip veislė išplėšimas iš konteksto neduos daug naudos. Skirtingi informacijos šaltiniai dažnai padriki, tad norintys rimčiau įsigilinti į šituos reikalus skundžiasi, kad sunku rasti palyginimams tinkamų duomenų. Dauguma rimtesnių darbų atlikti surinkus medžiagą iš gydymo įstaigų – į jas paprastai kreipiamasi esant sunkesniam sužalojimui. Tokie patiriami arba esant „piktesniam“ kandimui, arba apkandžiojus vaiką. Dažniausiai tada vyrauja dideli, stiprūs šunys. Informacija apie „bendrai“ labiau linkusias kąsti veisles renkama anketiniais būdais, tad ten statistika pasiskirsto kitaip – padaugėja mažų šunų ir populiaresnių veislių atstovų. Šį kartą daugiausia remsiuosi gan naujais moksliniais darbais, grįstais iš gydymo įstaigų surinkta informacija – didesnį dėmesį sutelksiu į rimčiau sveikatą sutrikdančius ar net gyvybei pavojingus kandimus.
Dar viena statistikų problema – dažnai turime vos kelis sausus faktus apie užpuolimo situaciją. Pvz., pažymima, kad savas šuo vaikui kando neišprovokuotas – nors pasigilinus paaiškėja, kad šuo sirgo, o vaikas lakstė neprižiūrimas ir lindo prie gyvūno. Iš esmės dėmesį turėtume skirti situacijos aplinkybėms, bet tokių duomenų net pasauliniu mastu beveik neturim, o jei ir būna – beveik nėra ką lyginti. Nekeista, kad dėl to ir prevencijų reikaluose judam apgraibomis.
Kita bėda – beveik visur po terminu „pitbulis“ kišamos kelios veislės (moksliniuos darbuos tai normaliai apibrėžta). Amerikiečių pitbulterjeras yra veislė, tačiau statistikoje „pitbulis“ reikš tam tikrą tipą. Į jį bus sugrūsti ne tik pitbulterjerai, bet ir amerikiečių Stafordšyro terjerai, Stafordšyro bulterjerai, bulterjerai bei šių veislių mišrūnai ar tiesiog į juos panašūs bet kokie mišrūnai. Taigi dažniausiai statistikoje būna lyginamos veislės su šios grupės atstovais, kas nėra visai sąžininga, bet turim ką turim.
Labai intensyviai nesigilinau į skirtingus niuansus ir dėmesį sutelkiau tik į tyrimus, kurie įtraukė veisles. Skaičių tekste, kiek galėjau, tiek sumažinau ar bent suapvalinau – „sunkius“ darbus skaityti nėra lengva, o jei kas nors norės pasigilinti – nors ir negrabiai, bet duodu lengvai atsekamus šaltinius. Tų šaltinių numeracija ganėtinai sujaukta, nes jei atvirai – tingėjau prie jos rimtai sėdėti. Naudojau mokslinius darbus, parašytus daugiausia nuo 2018 metų (su keliom mažom išimtim) – jokių 1970 metų statistikų, jokių delfių, dailymail ir kitų populistinių klykavimų (jau dabar turim „žurnalistų“, skrebinančių padrikus vėjus taip, lyg pusmetį būtų dalyvavę SEL`o konce). Taip pat stengiausi kuo labiau laikytis atokiai nuo savo asmeninių simpatijų ir antisimpatijų, tad tikiuosi, kad ši informacija apie apkandžiojimus bus kiek įmanoma objektyvesnė.
Sunkiems apkandžiojimų atvejams būdingos traumos
Sunkius sužalojimus ar mirtis sukėlę šunų išpuoliai gana reti. Tokiose atakose dažniausiai taikomasi į gerklę, kaklą ar kaukolę ir mirties priežastimi tampa nukraujavimas, kaukolės lūžiai. Yra pasitaikę ir galvos nurovimo atvejų. Taip pat sunkiems užpuolimams būdingi daugybiniai kandimai ir purtymai kol auka nebejuda, o bandantys įsikišti ir padėti patiria sunkumų (puolimą sunku nutraukti) (1).
Galvos ir kaklo sritys nukenčia 52 – 92 proc. atvejų (2,3,7,11,17,19,25). Veidas nukenčia 43 proc., galvos oda – 27 proc. atvejų (8). Rankos būna sužalotos 13 – 56 proc. (taip pat 4 proc. atvejų nukentėjo liemuo) (8,17,22,26). Dažniausios veido traumos – atviros žaizdos (95 proc.) ir kaulų lūžiai (2 proc.) (27). Vaikams iki 5 metų amžiaus po apkandžiojimų dažniau pasitaiko infekcijos (27). Jei vaikui nuo įkandimo lūš kaulai ar jis turės kokių nors gretutinių ligų, ligonėj praleis daugiau laiko (26).
Jaunesniems nei 6 metų vaikams labai padidėjusi galvos, kaklo ir veido srities sužalojimų rizika, tokias žaizdas dažniau reikia operatyviai tvarkyti (12). Kadangi vaikų galvos ir kaklo sritis yra netoli žemės, ji dažniausiai ir nukenčia, o didėjant aukos amžiui mažėja galvos srities sukandžiojimo tikimybė ir išauga rizika nukentėti galūnėms (25).
Sunkių įkandimų paplitimas labai skirtingas, pvz., vieno tyrimo duomenimis 72 proc. įkandimų – labai sunkūs (8), o kito – vos 2 proc. (24). 8 – 34 proc. pacientų atsiduria operacinėje (2,7,25). Vaikai iki dešimties metų amžiaus patiria daugiau sunkių sužalojimų lyginant su kitomis amžiaus grupėmis. Tačiau problemų turi ir 70+ metų amžiaus asmenys (24). Pitbulių tipo atstovai dažniau nei kitų veislių šunys kanda į kelias kūno dalis (be to, jų sukeltos traumos dažniausiai būna sunkesnės), o vokiečių aviganiai dažniau sužaloja liemenį. (24)
Bendra apkandžiojimų statistika
2016 metais šunys nužudė 45 europiečius, kitaip sakant – 0.009 mirčių teko 100 000-ių gyventojų. Europoje šis rodiklis mažesnis negu JAV ar Kanadoje, bet didesnis negu Australijoje. Pastebėta, kad 1995 – 2016 metais dėl šunų išpuolių žuvusiųjų skaičius augo po kelis procentus per metus. Šio padidėjimo negalima paaiškinti žmonių ar šunų populiacijų augimu, nes žūčių gausėjimas greitesnis nei šunų populiacijos didėjimas (1).
Jungtinėje Karalystėje (JK) per 1989 – 2013 m. laikotarpį nuo šunų įkandimų gydomų pacientų skaičius išaugo 550 proc., o ketvirtadaliui žmonių bent kartą yra įkandęs šuo (16). Naujas JAV tyrimas teigia kitaip – ten šunų užpuolimų mažėja, ypač tarp vaikų. Tai aiškinama įvairiai – pvz., kad dėl apkandžiojimų dažniau kreipiamasi ne į greitosios pagalbos skyrius, o į privačius gydytojus ir t.t. Galbūt keičiasi tiek savininkų, tiek šunų savybės – mažėjant gimstamumui namuose laksto mažiau vaikų, populiarėja šunys kompanionai, mažėja jų dydis, jie vis dažniau laikomi šeimos nariais ir t.t. (23).
Europos mastu 1995–2016 m. dėl šunų užpuolimų daugiausia žmonių žuvo Vengrijoje, Prancūzijoje, Rumunijoje, Jungtinėje Karalystėje ir Lenkijoje. Vidurio ir Rytų Europoje nuo šunų dantų dažniausiai žūva berniukai, o Šiaurės, Pietų ir Vakarų Europoje tokio skirtumo nėra. Suaugusiųjų mirčių atvejais lytis nesvarbi visoje Europoje, nors vakaruose suaugusių vyrų mirtingumas kiek didesnis (1).
Dar viena įkandimų tendencija – apkandžiojama dažniausiai pavasarį ir vasarą (birželį, liepą), o mažiausia tikimybė, kad šuo įkąs, būna vasario mėnesį (8,17,22,25).
Koronoaviruso pandemijos metu JAV ir JK pastebėtas labai išaugęs įkandimų skaičius (25,28). JK pandemijos metu labai išaugo naminių gyvūnų skaičius. Kai kurie iš jų įsigyti impulsyviai. 2021 m. pradžioje sušvelninus apribojimus, akivaizdžiai išaugo pacientų, kuriems reikia gydymo dėl įkandimų, skaičius (28).
Kas dažniausiai nukenčia: pakalbėkime apie aukas
Praktiškai visi duomenys teigia tą patį – dažniausiai dėl įkandimų nukenčia maži vaikai, o įkandimų rizika mažėja didėjant aukos amžiui (1,5,7,8,12). 56 proc. mirtinų atvejų, susijusių su šunų įkandimais, nukenčia jaunesni nei 16 metų vaikai (16). Teksase šunų apkandžiotų nepilnamečių vidutinis amžius beveik 6 metai, o 43 proc. užpultųjų – ikimokyklinio amžiaus (2). Sidnėjuje vidutinis nepilnamečių aukų amžius – taip pat beveik 6 metai (11). Izraelyje tarp dėl šunų įkandimų stacionarizuotų asmenų beveik 40 proc. sudarė jaunesni negu 14 metų amžiaus. (16). Kadangi vaikams dažniausiai sužalojama galvos sritis, dėl užpuolimo dažniau kreipiamasi į gydytojus – suaugusiems apkandžiojus galūnes pagalvos jie ieško rečiau. Tai iš dalies gali lemti didesnį įkandimų paplitimą tarp vaikų (7).
Nukenčia būna ne tik mažamečiai – Ispanijoje pagrindinės mirtimi pasibaigusių užpuolimų aukos yra vyresni kaip 65 metų amžiaus vyrai (19), o vienas tyrimas Teksase kaip dažniausiai nukentėjusius nuo įkandimų išskyrė vyresnius negu 70 metų amžiaus asmenis (24). Peru dažniausiai nukentėjo 30-59 metų amžiaus grupės atstovai (29).
Dauguma šaltinių patvirtina, kad kiek dažniau nukenčia vyriškos lyties asmenys (5,8), nors mažiausiai viename pirmauja moterys (22). Mažiems vaikams, prižiūrimiems vyresnių brolių ir seserų, kyla didesnė rizika būti sužalotiems šunų, lyginant su tais, kuriuos prižiūri tėvai (7). Teksase 44 proc. nepilnamečių apkandžiojimų atvejų tėvai buvo šalia (2).
Kūdikiai, maži ir ikimokyklinio amžiaus vaikai ne tokie atsargūs, linkę tyrinėti savo aplinką rankomis ir burna, elgiasi nenuspėjamai, pavyzdžiui, staigiai bučiuojasi, kanda, griebia, lipa ant šuns, skleidžia aukštus garsus. Be to, vaikai dėl savo įgimto smalsumo gali būti linkę lįsti ir prie piktų šunų (23).
Atliekant jaunesnių kaip 17 metų amžiaus kanadiečių apkandžiojimų tyrimą paaiškėjo, kad vietose, kur gyvena daugiau mažas pajamas gaunančiųjų, santykinė rizika būti apkandžiotam šuns yra 2,24, o ten, kur telkiasi daugiau dideles pajamas gaunančių, ta rizika yra 0,46 (7). Kanadoje atliktas tyrimas taip pat patvirtina, kad dažniau nukenčia rečiau apgyvendintų vietovių ir skurdesnių rajonų gyventojai. Ryšys tarp šunų įkandimų ir socialinės ir ekonominės padėties gali būti dėl kelių veiksnių. Pirma, šunims gali trūkti tinkamo auklėjimo arba jie gali būti skatinami elgtis agresyviai siekiant apsaugoti namus – dėl šios priežasties dažnai įsigyjami dideli keturkojai. Antra, jiems gali trūkti reikiamos priežiūros, nes jie dienas tiesiog leidžia pririšti arba laksto visai neprižiūrimi, rečiau būna dresuojami. Trečia, savininkai tokiose vietovėse šunis rečiau kastruoja (23). Nedideles pajamas gaunančių namų ūkių tėvams gali tekti daugiau dirbti, tad jie patys negali prižiūrėti vaikų ir neturi pinigų priežiūros paslaugoms (darželiams ir t.t.). Toks nepakankamos vaikų priežiūros ir didelių tinkamai neišauklėtų šunų derinys gali lemti dažesnius mažamečių apkandžiojimus mažas pajamas gaunančiuose namų ūkiuose (7).
Kuo pasižymi šunys – kaltininkai (be veislės)
Dažnai žmones apkandžioja jų pačių šunys, nors šitos savybės paplitimas įvairus: 25 – 49 proc. (1,2,5,11,19,24). 18 proc. savų šunų apkandžioja jaunesnius kaip 10 metų asmenis, 27 proc. – vyresnius (24). Tikimybė, kad šuo, laikomas namuose, uždarame kieme ar pririštas prie pavadėlio, sunkiai ką nors sužalos, yra 52 proc. didesnė nei kad tai padarys palaidas, nepririštas keturkojis (24). Dauguma vaikų užpuolimų įvyksta būnant namuose (58 proc.), glostant šunį ar žaidžiant su juo (28 proc.) (2). Vieno amerikiečių tyrimo duomenimis, mirtinai žmones sukandžioti linkę šunys laikomi ne kaip šeimos augintiniai, o uždaryti arba iš dalies izoliuoti nuo žmonių (1).
Kiek daugiau negu pusė užpuolimų apibūdinti kaip išprovokuoti. Atrodo, neskastruoti abiejų lyčių atstovai dažniau linkę pulti „neišprovokuoti“(24). Pastebėta, kad dažniausiai žmones nužudo nekastruoti patinai (1).
Beveik visų žmones nužudžiusių šunų kūno svoris viršijo 23 kg, ir dauguma jų veikė vieni (1). Dideli šunys dažniau padaro didesnę žalą nei maži ir vidutiniai. Fiziniai veiksniai, susiję su dydžiu, įskaitant fizinę jėgą, raumenų masę ir žandikaulio struktūrą, turi įtakos žaizdų sunkumui (10).
18 proc. įkandimų susiję su šunų pjautynėmis. Trečdaliu atvejų užpuolikas būna pitbulis. Įdomu tai, kad 16 proc. atvejų agresoriai buvo Labradoro retriveriai. Į peštynes dažniau linkę veltis nekastruoti patinai (24).
Puolusių šunų veislės
Paprastai informaciją apie veislę teikia aukos, visuomenės saugumo pareigūnai ir gyvūnų specialistai. Veislės identifikavimas daugiausia grindžiamas fenotipu, o ne oficialiais dokumentais. Šio parametro analizę dar labiau apsunkina tai, kad jis stipriai susijęs su bendru grynaveislių/mišrūnų pasiskirstymu populiacijoje (10). Dažnai identifikuojama tik dalis puolusių šunų – pvz., veislę pavyksta nustatyti maždaug pusei atvejų (12). Nors yra daug tyrimų, kuriuose figūruoja veislės, išvadas daryti vis tiek sunku kai negalima tų duomenų palyginti su pagrindine šunų populiacija (12).
Kaip jau aiškinau, didžiausią dėmesį šį kartą skiriu ne visiems įkandimams, o sunkesniems. Ir, tiesą sakant, kai kurioms veislėms statistika negailestinga. Literatūroje apie mirtinus šunų išpuolius dažnai nurodomi šie šunų tipai (grynaveisliai arba ne, pagal FCI šunų veislių klasifikaciją): bull tipo terjerai (FCI 3 grupė), mastifų tipas (FCI 2 grupė), šiaurės rogių šunys, Azijos špicai bei giminingos veislės (FCI 5 grupė) ir aviganiai iš Vokietijos (FCI 1 grupė) (1).
Vieno tyrimo metu mokslininkai sukūrė filogenetinį veislių medį, kad galėtų identifikuoti kladus, kurių santykinė įkandimo rizika lyginant su bendra šunų populiacija didesnė. Paaiškėjo, kad tai didesnės rizikos grupei priklauso veislės, AKC klasifikacijoje priskiriamos darbiniams šunims – toje grupėje sutinkami tokie šunys kaip buldogai, bokseriai, mastifai, rotveileriai, dobermanai, amerikiečių Stafordšyro terjerai ir t.t. Tokios veislės kaip Sibiro haskiai, čiau čiau, akitos taip pat turi didesnę riziką ką nors apkandžioti, tačiau jų grupė filogenetiniame medyje labiausiai nutolusi nuo „darbinių“. Iš visų filogenetinio medžio šunų haskių, čiau čiau ir akitų veislės glaudžiausiai susijusios su vilku. Nors haskis AKC klasifikavime priskiriamas prie darbinių šunų, jis nėra glaudžiai susijęs su minėtų darbinių šunų klada. Šunys, kurių santykinė įkandimo rizika maža (basetas, biglis, taksas), priklauso AKC grupei, klasifikuojamai kaip skalikai (7).
Dauguma JAV tyrėjų į „raudonąją zoną“ traukia pitbulterjerus ir vokiečių aviganius (20), o juos intensyviai vejasi Labradoro retriveriai. Apklausus JAV smulkių gyvūnų veterinarijos gydytojus, prie rizikingiausių veislių jie priskyrė čiau čiau, o pitbulių atstovai pateko į vidutinio problemiškumo kategoriją. Auksaspalviai retriveriai buvo įvardinti kaip tinkamiausi šeimoms su vaikais (21).
Kalbant apie statistinius tyrimus, daugumoje ataskaitų pirmoje vietoje pastebimi pitbuliai (2,5,6,7,8,11,12,22,29,25,18). Jiems priskiriama 25 – 53 proc. apkandžiojimų atvejų (5,22,24,29). Pitbuliai padaro sudėtingesnes, didesnes, gilesnes žaizdas (3,7), dažnai puola neišprovokuoti ir namuose (3). Santykinė rizika, kad pitbulio įkandimas bus kompleksinis arba gilus, 17 kartų didesnė lyginant su kitomis veislėmis. 48 proc. vaikų įkandimų, kai įkando pitbulis, prireikė chirurginės intervencijos. (7)
Po pitbulių paprastai matomi vokiečių aviganiai, Labradoro retriveriai, rotveileriai, haskiai, koliai, čihuahua, terjerai (3,7,8,11,12,20,24,29). Labradoro retriverių įkandimų kiekvienais metais daugėja (24). Vieno tyrimo duomenimis pitbuliai, Labradoro retriveriai ir rotveileriai sudarė ketvirtadalį visų besikandžiojusių veislių (11). Antroje pavojingų agresorių vietoje dažniausiai minimi vokiečių aviganiai (3,6), tačiau kai kurių tyrimų duomenimis jie pirmauja (20,30). Ispanijoje dauguma mirtinus išpuolius įvykdžiusių veislių atstovų yra „sąrašiniai“ (19).
Dažnai kaip pirmaujantys ar bent būnantys TOP trejetuke minimi ir mišrūnai (6,10, 17,25,29). Vieno tyrimo duomenimis, iš 26 000 įkandimų tik 40 proc. priskirti konkrečiai veislei, o likusieji kaltininkai buvo nežinomi arba mišrūnai (18).
Ši lentelė turėtų būti įdomi (pateikiu supaprastintą versiją). Joje rodoma santykinė įkandimo rizika atsižvelgiant į šunų populiacijos dydį (7)
| Veislė | Įkandimų skaičius | Įkandimų dalis | Veislės populiacija | Įkandimų proporcija, kai įkąsta daugiau negu viena kūno dalis | Santykinė įkandimo rizika lyginant su veislės populiacija |
| Pitbuliai | 75 | 7.75% | 34,464(2.90%) | 32.67% | 8.53 |
| Vokiečių aviganiai | 32 | 3.30% | 142,60(1.20%) | 16.00% | 2.02 |
| Chihuahua mix | 68 | 7.03% | 534,78(4.50%) | 29.10% | 3.35 |
| Mišrūnai | 18 | 1.86% | 118,841(10.0%) | 44.40% | 0.2 |
| Kokerspanieliai | 7 | 0.72% | 142,60(1.20%) | 28.57% | 0.53 |
| Kitos veislės | 180 | 18.6% | 818,817(68.9%) | 36.20% | 0.27 |
| Nenustatyta veislė | 593 | 61.3% | 133,102(11.2%) | 19.07% | 3.28 |
Yra daug recenzuotų tyrimų, kuriuose pranešta apie įvairias šunų veisles ir tipus, susijusius su įkandimais. Tai greičiausiai atspindi populiacijos šališkumą arba duomenų rinkimo metodų skirtumus. Tiriant JK nuo 1991 m. žuvusius asmenis, tik dalis nukentėjo nuo pitbulių tipo atstovų – kitos įvardintos veislės ar tipai buvo terjerai, Aliaskos malamutas, amerikiečių buldogas, rotveileris, dogas, vokiečių aviganis ir Stafordšyro bulterjeras (30).
Vienas JAV tyrimas analizavo kreipimusis į elgsenos medicinos tarnybą ir tendencijų kitimus šiuo klausimu (visi tyrime dalyvavę šunys atvyko į specialią kliniką). Ši statistika gali šiek tiek atspindėti probleminių šunų situacija ir kur reikėtų sutelkti dėmesį. Dažniausia elgesio problema buvo agresija (72 proc. atvejų), po to – baimės. Dažniausiai kreipėsi ganymo ir terjerų grupių atstovų savininkai, bet per 10 metų pagausėjo dėl problemų besikreipiančių mišrūnų augintojų. Vokiečių aviganiai ir amerikiečių Stafordšyro terjerų/pitbulių tipo atstovai elgesio vertinimui buvo pateikti dažniau. Per 20 metų padaugėjo šunų, įsigytų iš gelbėtojų ir prieglaudų. Nežinoma, ar tai atspindi plačiosios populiacijos poreikių pasikeitimą, ar priglausti šunys turi daugiau elgesio problemų (14).
Elgesys yra sudėtingas, o elgesio problemų rizikos veiksniai įvairūs, įskaitant genetiką, lytį, ankstyvąją gyvenimo patirtį, mitybą, mokymąsi ir mokymo metodus, aplinką ir neurochemiją. Kadangi baimė ir nerimas – dažnos su agresija susijusios emocijos, sunku atskirti agresijos priežastis remiantis vien savininkų pastebėjimais. Be to, vien agresija kaip elgesio strategija nieko nepaaiškina. Pagal savininkų pateiktą informaciją žinome, kad čihuahua ir taksai gan pikti šunys, o dėl Labradoro retriverių agresijos dažniau kreipiasi į veterinarus. Tokie skirtumai iš dalies gali būti susiję su šuns dydžio ir galimos keliamos rizikos sąsajomis. Pavyzdžiui, savininkas gali būti labiau motyvuotas gydyti didelį, o ne mažą šunį. Nors genetinis indėlis į elgesį tikrai yra, o tam tikros veislės gali intensyviai atstovauti elgsenos fenotipams, reikėtų vengti per daug akcentuoti veislę kaip vienintelį rizikos veiksnį (14).
Atlikus Suomijos naminių augintinių tyrimą, paaiškėjo, kad agresija, lyginant su kitomis problemomis, nėra itin dažna – ji paveikė 14 proc. šunų. Patinų agresyvus elgesys buvo dažesnis negu kalių. Agresija prieš savo šeimos narius šiek tiek dažnesnė negu agresija svetimiems. Ši problema labiausiai paplitusi tarp mišrūnų ir miniatiūrinių šnaucerių, rečiausiai pasitaiko Labradoro retriveriams. Agresija nepažįstamiems asmenims dažniausiai pastebėta tarp miniatiūrinių šnaucerių, mišrūnų, vokiečių aviganių ir ispanų vandens šunų. Agresija šeimos nariams dažna buvo tarp miniatiūrinių šnaucerių ir Lagotto Romagnolo (43).
Įtraukiu kelių senesnių tyrimų duomenis, kad būtų galima užmesti akį, kokios dar veislės pasižymi agresyviu elgesiu – arba kokios tendencijos buvo anksčiau. Dabar tokių tyrimų gerokai sumažėję, nes pastaruoju metu laikomasi nuomonės, kad net veislės viduje individai labai stipriai skiriasi savo elgesiu. Štai Ispanijoje tyrinėti agresija pasižymėję gyvūnų elgesio klinikos pacientai. Dažniausiai agresija pastebėta tarp anglų kokerspanielių ir katalonų aviganių (36). Senais laikais (1993–1997 m.) Vroclave (Lenkija) pagrindiniai apkandžiojimų kaltininkai buvo mišrūnai, vokiečių aviganiai, taksai, dobermanai ir rotveileriai (39). Naujesniais ne tokiais patikimais duomenimis, už daugumą vaikų apkandžiojimų Lenkijoje atsakingi mišrūnai. Airijoje atlikus telefoninę apklausą, paaiškėjo, kad dauguma žmonėms kandusių šunų priklausė populiarioms veislėms – koliai, kokerspanieliai/springerspanieliai, terjerai, Džeko Raselo terjerai, vokiečių aviganiai, auksaspalviai retriveriai ir mišrūnai (40). JAV atliktos apklausos metu paaiškėjo, jog čihuahua ir taksai agresyvūs tiek žmonėms, tiek šunims, o pitbulterjerai agresyvūs tik šunims. Veislės, kurių atstovai aktyviausiai bandė įkąsti tiek saviems, tiek svetimiems žmonėms, buvo taksai, čihuahua ir Džeko Raselo terjerai, nepažįstamuosius dažniau puolė australų piemenų šunys, o į savininkus mieliau taikėsi amerikiečių kokerspanieliai ir bigliai. Auksaspalviai ir Labradoro retriveriai, Berno zenenhundai, Bretanės spanieliai, kurtai ir vipetai pasižymėjo menkiausia agresija tiek žmonėms, tiek šunims (41). Brisbene (Australija) į specializuotą elgesio kliniką dėl sunkios agresijos daugiausia kreipėsi bulterjerų, vokiečių aviganių ir jų mišrūnų, australų piemenų šunų ir jų mišrūnų, terjerų, Labradoro retriverių, pudelių ir kokerspanielių savininkai. Kai kurios veislės (bokseris, briaras, samojedas ir senbernaras) puolė tik kitus gyvūnus ir paukščius (42).
Siūlomos įkandimų prevencijos
Šunų agresijos, įkandimų ir to sukeltų mirties priežastys yra sudėtingos ir daugiafaktorinės (30). Veiksniai kaip gyvūno lytis ir amžius, ankstyvos patirtys, socializacija ir mokymas, sveikata (medicininė ir elgesio), reprodukcinė situacija, taip pat nuo žmogaus labiau priklausantys veiksniai kaip fizinės bausmės ar savininko asmenybė bei aukos elgesys daro įtaką agresyviam elgesiui (21). Kuriant prevencijos strategijas reikia suprasti, kad kiekvieną su incidentu susijusį parametrą reikia vertinti ne kaip nepriklausomą veiksnį – jis turi būti susijęs su visais kitais duomenimis. Todėl, norint turėti išsamią apkandžiojimų apžvalgą, reikia atsižvelgti į genetinius, demografinius, vystymosi, aplinkos ir socialinius veiksnius (10).
Dauguma tyrėjų skiria kelis prevencijos elementus:
Veisėjų kontrolė. Tai apima veisimą, rinkodarą, pardavimus bei veisėjų atsakomybę. Svarbu kas išveisė probleminį šunį, ar buvo daugiau su juo susijusių vadų, pagal kokius kriterijus šunys atrinkti veisimui ir kam šuniukai parduoti. Tačiau Europoje šunų atsekimas iki veisėjo dažniausiai neįmanomas ir tai apibūdinama kaip „galimas rizikos veiksnys ne tik gyvūnų, bet ir visuomenės sveikatai“. Kalbant apie rinkodarą, neturėtų būti naudojami apgaulingi teiginiai – pvz., sakoma, kad pitbulių tipo atstovai garsėja kaip auklės ir pamirštama užsiminti, kad jie gali būti agresyvūs kitiems šunims (1).
Griežtesnė daugintojų kontrolė. Tikimasi, kad įvedus labai griežtus teisės aktus, susijusius su „šunų fermomis“, gerokai sumažės apkandžiojimų (16).
Moksliniai tyrimai. Norint išsiaiškinti pagrindines užpuolimų priežastis, reikia tyrimų. Jie turėtų būti atliekami kiekvienoje šalyje, nes galimi dideli nacionaliniai šunų laikymo sąlygų ir tikslų skirtumai. Tačiau jau dabar informacijos apie bendrus rizikos veiksnius pakanka, kad būtų galima padaryti kai kurias išvadas (1). Tikėtina, kad oficialių ataskaitų (o ne apklausų pagrindu) surinkti duomenys pateikiami neišsamiai. Gali būti, kad medicinos specialistai greičiausiai rūpinasi sunkesniais įkandimais ir dažniau praneša apie juos. Taip pat greičiausiai retai pranešama apie nesunkius įkandimus. Todėl negalime įvertinti tikrojo apkandžiojimų masto ir pervertiname sunkių įkandimų paplitimą (24).
Didelės rizikos veislių kontrolė. Dažniausiai pageidaujama, kad tokių veislių atstovai viešose vietose būtų su antsnukiais, pavadėliais ir niekada nepaliekami nepatyrusiųjų priežiūrai (1). Deja, tyrimų duomenimis prieš konkrečias veisles nukreipti teisės aktai turi mažą poveikį – pvz., daugumą žmonių mirčių sukelia didesni negu vidutiniai šunys, tad iš tiesų visiems jiems ir turėtų būti taikomos atitinkamos saugumo priemonės. Kokius nors ribojimus teks taikyti visiems šunims, o ne vienai veislei (13). Sąrašinių egzistavimas gali suklaidinti visuomenę ir priversti manyti, kad kitos veislės ne tokios pavojingos (16).
Privalomas pavadėlis. Tyrimai rodo, kad įstatymai, reikalaujantys šunis vedžioti pririštus, yra pakankamai veiksminga priemonė (13,21,24). Su pavadėliu vedant keturkojus sumažėja nepageidaujamo kontakto su žmonėmis riziką (23). Kalbant apie antsnukius, įkandimai labai dažni privačiose erdvėse, tad jų pasitelkimas labai mažai paveikia rizikas (6).
Šunų auginimą reglamentuojantys teisės aktai. Manoma, kad teisės aktams nustatant pagrindinius reikalavimus, kurių turi laikytis veisėjai ir augintojai (tinkamos erdvės, fizinio ir protinio aktyvumo užtikrinimas ir t.t.), gerokai sumažėtų šunų įkandimų (16).
Požiūris į šunį kaip į augintinį. Per pastarąjį dešimtmetį šunų savininkai tapo vyresni ir labiau išsilavinę. Šis amžiaus ir išsilavinimo pokytis atitinka nuostatą, kad šuns vaidmuo pasikeitė iš labiau sargo į namų augintinį – 92 proc. šių gyvūnų augintojų laiko keturkojus savo šeimos nariais ir, pvz., perka jiems šventines dovanas. Tokių vietų kaip specialūs parkai, skirtų geriau patenkinti fizinius ir emocinius šunų poreikius, skaičiaus augimas yra dar vienas kintančio šių gyvūnų vaidmens rodiklis. Tikėtina, kad tokios tendencijos lemia mažesnį įkandimų paplitimą (23).
Šunų identifikavimas ir licencijavimas. Atsakingo auginimo skatinimas sumažina įkandimų skaičių. Kalagaryje (Kanada) visi šunys ir katės turi turėti licencijas, o gautos pajamos naudojamos programoms ir paslaugoms teikti, įskaitant visuomenės švietimą. Nepaisant gyventojų skaičiaus padidėjimo, šunų įkandimų ten sumažėjo (30).
Atskirų potencialiai agresyvių gyvūnų identifikavimas. Kai kur yra teisės aktų, skirtų kovai su pavojingais šunimis nepriklausoma nuo jų veislės. Dažniausiai pasisakoma už teisės aktus, kuriais siekiama identifikuoti pavojingus gyvūnus. Į tokį modelį įeina visų šunų identifikavimas, temperamento tyrimai ir švietimo programos. Škotijoje naudojami specialūs kontroliniai pranešimai, kurie gali būti veiksmingas būdas reaguoti į probleminį šunų elgesį (30).
Sutelkti dėmesį į provokuojančius veiksnius. Gydytojai turėtų įtraukti į ligos istoriją ir klausimus apie šuns amžių, lytį, veislę ir dresūros lygį, taip pat ar sužalotas vaikas buvo prižiūrimas suaugusiojo. Išsamesnis sveikatos įrašas padidintų duomenų, susijusių su vaikų įkandimo sužalojimus, tikslumą (7).
Agresyvaus elgesio priežasčių supratimas. Dažniausiai su rimtais apkandžiojimais susiję veiksniai būna tokie: suaugusio ir galinčio padėti asmens nebuvimas; nekastruotas šuo; atskirai nuo šeimos laikomas šuo; netinkama gyvūno priežiūra. Nors šitaip paprastai negalima daryti išvadų apie priežastinius užpiplimų ryšius, tai gali padėti geriau suprasti kodėl šuo kando (30).
Švietimo apie šunų priežiūrą skatinimas. Yra hipotezė, kad grynaveislių šunų savininkai labiau išmano kaip teisingai bendrauti su šunimi, taip pat apie jo fiziologinius bei etologinius poreikius. Kadangi jie investuoja tam tikrą pinigų sumą šuns įsigijimui, greičiausiai aktyviau dalyvauja edukacinėse programose ir dresūros užsiėmimuose (10). Tyrimų duomenimis intensyvus suaugusiųjų švietimas apie šunis gali būti veiksmingas mažinant apkandžiojimų skaičių ir paprastai tai laikoma viena priimtiniausių įkandimų prevencijos priemonių (13,21). Žmonių mokymas atpažinti perspėjimą apie galimą kandimą gali sustabdyti šuns provokavimą, kai tas sutrikęs ar susijaudinęs (24). Srityse, kuriose būta gerai parengtų ir auditorijai tinkančių programų, įkandimų sumažėjo (30).
Vaikų mokymas. Paprastai padidėjusi vaikų apkandžiojimų rizika siejama su mažiausiai trimis pagrindiniais veiksniais: vaikų klaidingas suvokimas ar šuns perspektyvos nežinojimas; pažintinių įgūdžių, reikalingų norint tinkamai bendrauti su šunimis trūkumas; fizinis dydis – dėl mažo dydžio vaikams dažniausiai sužalojama galvos sritis. Tyrimai parodė, kad vyresni negu 4 metų amžiaus vaikai gali išmokti pagrindinių žinių, kaip saugiau elgtis su šunimis. Manoma, kad vaikų arba tėvų švietimas yra svarbus užkertant kelią įkandimams, tačiau sveikatos priežiūros paslaugų teikėjai ar moksliniai tyrimai į tai retai kreipia dėmesį. Viskas atrodo paprasta, tačiau sunku rasti būdus kaip tas žinias perkelti į realių gyvenimą. Atlikus tyrimus su 3 – 6 metų amžiaus vaikais paaiškėjo, kad mokymų metu jų pagrindinės žinios pagerėja, tačiau susidūrę su gyvu šunimi jie neprisimena pamokų ir nesirenka saugesnio elgesio. Dėl to vis dar ieškoma tinkamiausių būdų vaikų populiacijos ugdymui. Gali būti, kad į vaikus nukreiptas ugdymas nėra toks veiksmingas kaip viliamės (12, 13).
Nepalikti mažų vaikų vienų su šunimis. Didelio kūdikių ir vaikų mirčių bei sužalojimų skaičiaus lengviausia išvengti skatinant savininkus niekada jų nepalikti vienų su šunimis. Vienas tyrimas aiškiai pageidauja, kad kai kurių veislių vadinimas „auklėmis“ (nannydog) pardavimo skelbimuose turėtų būti uždraustas, nes nėra įrodymų, kad tokie šunys egzistuoja (1). Vienok problema gan rimta – du trečdaliai šunis auginančių tėvų galvoja, kad saugu 4 metų vaiką palikti namuose vieną su šunimi (12).
Benamių šunų kontrolė. Ji padeda sumažinti įkandimų skaičių, tačiau poveikis nėra labai ženklus, nes dauguma atakų įvyksta namuose (13).
Kastracija. Nors tokia praktika sumažina įkandimų skaičių, poveikis agresijai neaiškus (13). Nekastruoti šunys gali būti agresyvesni, intensyviau saugoti teritoriją, būti linkę įkąsti net ir be provokacijos. Pastangos šviesti visuomenę apie šunų elgesį ir sterilizacijos/kastracijos naudą gali būti veiksmingos mažinant įkandimų dažnį (24).
Alkoholio vartojimo mažinimas. Vieno tyrimo duomenimis, įkandimų gerokai sumažėja žmonėms sumažinus alkoholio vartojimą (13).
Šunų dresūra. Vertinant į dresūrą nukreiptus tyrimus nustatyta, kad jie buvo prastos kokybės, tad kol kas sunku pasakyti kiek tai veiksminga (13). Tačiau yra teiginių, kad šunys, kurie buvo dresuoti ir kurių sąveikos buvo pagrįstos atlygiu, o ne bausmėmis, geriau atlieka naujas užduotis bei mokosi ir mažiau neigiamai reaguoja į aplinką (16).
Prevencijos priemonių sutelkimas tam tikrose teritorijose. Kadangi apkandžiojimai dažnesni skurdesniuose rajonuose, prevencijos programos ir griežtesnis su šunimis susijusių įstatymų vykdymas gali būti nukreipti į ten. Pvz., skurdesniuose rajonuose galima daugiau dėmesio skirti gyvūnų kastracijos programoms (23) ar valstybės finansuojamai veiklai su šunimis (tai nebūtinai privalo būti vien dresūra).
Prieš tam tikras veisles nukreipti teisės aktai
Bent Lietuvoje priimant įstatymus vis dar jaučiama stipresnė žiniasklaidos ir garsių šauksimų, o ne mokslinių šaltinių įtaka – nors tai yra labai neteisinga. Ir dėl spaudos aš visai nejuokauju. Informacija ten dažnai pateikiama neteisingai ar tendencingai (pvz., vienus atvejus išpučiant, o kitus praleidžiant). Taip mums sudaromas neteisingas apkandžiojimų situacijos įspūdis. Tai pastebi kiekvienas, dažniau susiduriantis su šunų apkandžiojimais.
Vieno tyrimo metu analizuoti 65 dviejų laikraščių straipsniai – atlikta pranešimų apie šunų įkandimus diskurso analizė. Paaiškėjo, kad spauda įkandimus daugiausia vaizdavo kaip viešosios tvarkos sutrikdymą, o ne sveikatos priežiūros ir visuomenės sveikatos problemas. Nors tyrimas atliktas mieste, kuriame įkandimų sumažėjo netaikant prieš tam tikras veisles nukreiptų teisės aktų, aprašant užpuolimus žurnalistai vis tiek buvo linkę pabrėžti šunų veislę kaip naratyvinį elementą, pristatydami ją (bei susijusį agresyvų elgesį) kaip socialinį, ekonominį ir kultūrinį kontekstą (31). Dėl to priimant teisės aktus reikia atsiriboti nuo pranešimų žiniasklaidoje ir kliautis moksliniais darbais.
Pagrindinė statistinių duomenų problema yra ta, kad pitbulterjeras ne veislė, o veislių grupė. „Pitbulio“ klasifikacija paprastai grindžiama šunų fiziniu panašumu į vieną iš kelių veislių, nors iš tiesų dauguma žmonių negali jų atpažinti (21,33). Vienas tyrimas atskleidė, kad daugiau nei pusėje pranešimų iš gydymo įstaigų apie apkandžiotus vaikus trūksta informacijos apie veislę. Šis duomenų trūkumas gali lemti tam tikrą šališkumą. Tikėtina, kad daug žiniasklaidos pranešimų apie šunų įkandimus geriausiu atveju yra klaidinantys, o blogiausiu – netikslūs. Tačiau, deja, jie kartais tampa šunų apkandžiojimų ir agresijos tyrimų pagrindu. Pavyzdžiui, JAV ligų kontrolės ir prevencijos centro ataskaita apie 1979–1988 m. mirtimi pasibaigusius šunų užpuolimus rėmėsi žiniasklaidos pranešimais. Tokie pranešimai dažnai demonizavo pitbulius, įtvirtindami stereotipus ar klaidingą informaciją apie veislę (21).
Kaip ten bebūtų, tam tikras veisles paliečiantys teisės aktai – geranoriškas, bet neveiksmingas ir archajiškas visuomenės apsaugos nuo įkandimų metodas. Jis itin dažnai paskubomis atsiranda moralinės panikos akimirką po plačiai nuskambėjusių užpuolimų (4,32). Greičiausiai taip tikimasi arba įrodymo, kad „kažką darome“, arba staigaus poveikio įkandimų skaičiui (6). JAV iš 945 su veislėmis susijusių teisės aktų potvarkių pitbulius įtraukė 79 proc. (15).
Tokių teisės aktų veiksmingumas neaiškus (22). Nors kai kurios veislės tikrai aktyviau pasirodo įkandimų statistikoje, trūksta įrodymų apie didesnį jų agresijos lygį. Įdomu, kad vokiečių aviganiai, dažnai įvardijami kaip didelės rizikos veislė, daug kur nėra uždrausti, kas verčia suabejoti atrankos procesu. Be to, vien tik uždraudus mažiau populiarias veisles, įkandimų sumažėja labai mažai ar tai visai neturi įtakos situacijai. Pvz., e.kinologija.lt puslapyje su LŠVK numeriu pavyko rasti tik vieną brazilų mastifą, su RLŠVK numeriu – 1 kangalą. Abi veislės „sąrašinės“, tačiau jų buvimas sąraše tėra butaforinis. Yra ir kita medalio pusė – padaugėjus pranešimų apie įkandimus, susijusius su konkrečia veisle, gali išaugti tos veislės populiarumas (21).
Reikia atsižvelgti į tai, kad veislių sudėtis populiacijose gali keistis ir kiti galimai pavojingi šunys pakeis uždraustuosius. Be to, net tie patys šunys viename regione gali būti mažiau agresyvūs nei kito regiono atstovai dėl galimos skirtingos kilmės ir auginimo kultūrų skirtumų. (9)
Teisės aktai turėtų atsižvelgti į žinomas aplinkybes, dėl kurių šuo elgtis pavojingai. Atsižvelgdamos į griežčiausią turimą mokslinių tyrimų literatūrą, dauguma tarptautinių organizacijų griežtai prieštarauja bet kokiems teisės aktams, taikomiems šunų veislėms (16). Amerikos veterinarijos gydytojų asociacija (AVMA) glaustai nurodė su tuo susijusią problemą: „Nors veislė yra veiksnys, kitų veiksnių, susijusių su atskiru gyvūnu (tokių kaip dresavimo metodas, lytis ir sterilizacijos būsena), poveikis ir kontekstas, kuriame šuo laikomas (pvz., mieste ar kaime), neleidžia veislei turėti reikšmingos nuspėjamosios vertės (21).
Prieš tam tikras veisles nukreipti teisės aktai kritikuojami kaip neveiksmingi, sunkiai įgyvendinami ir paliečiantys šunų gerovę (pvz., pavojingai nesielgiančio šuns numarinimas vien dėl priklausymo konkrečiai veislei). Jie brangūs, o atsakingiems, įstatymų besilaikantiems savininkams užkraunamos nereikalingos taisyklės, jie patiria papildomų sunkumų (7,21). Šuns sunaikinimas yra labai didelė žala gyvūnui ir šeimininkui, tačiau potencialiai tai gali nusverti nauda visuomenės sveikatai. Nuo 1992 iki 2019 m. JK 75 proc. numarintų šunų puvo pitbulių atstovai. Taip yra todėl, kad daroma prielaida, kad jie vien savo egzistavimu kelia grėsmę visuomenei. Daug jų buvo nubausta už, atrodo, nežymius pažeidimus – pasibaigęs draudimas, buvimas be antsnukio, pabėgimas ir t.t. Atvejai, kai sąrašinių atstovai buvo pavojingai nekontroliuojami, sudarė tik 8 proc. (33)
Europoje, Australijoje ir Šiaurės Amerikoje atlikti tyrimai dažniausiai įrodo, kad minėtų teisės aktų poveikio įrodymai yra silpni (6,13,21), nors kai kuriais atvejais toks poveikis buvo nustatytas (6). Žinoma, kad šie teisės aktai nesumažino šunų įkandimų paplitimo Airijoje, Ispanijoje, Italijoje, Nyderlanduose ar Belgijoje (30,33).
Bendra problema, susijusi su tokiais tyrimais, yra pasirinkta metodika. Dažniausiai tiesiog pasitelkiamas paprastas vertinimas prieš/po. Iš tiesų vertinant tokių teisės aktų poveikį reikia atsižvelgti į pasaulines tendencijas, ypač dėl to, kad sužalojimų skaičiai daug kur linkę mažėti. Be to, laikui bėgant tam tikrų veislių laipsniškai sumažėja, kas sukelia sudėtingos funkcinės formos efektą, kurio neįmanoma užfiksuoti paprasčiausiai palyginus priemones (6).
2022 m. rugpjūtį Jungtinėje Karalystėje prieš tam tikras veisles nukreipti teisės aktai švenčia 31 m. sukaktį. Tai daugiau kaip30 metų, kai šunys pavojingiems priskiriami remiantis išvaizda. Tai – tūkstančiai numarintų nekaltų šunų. Praėjus penkeriems metams nuo įstatymo priėmimo, nustatyta, kad įkandimų skaičius reikšmingai nesumažėjo – kaip tik atvirkščiai, tik išaugo (30). Čia dar ne viskas. Per pastaruosius 20 metų (1999–2019 m.) hospitalizacijų dėl šunų įkandimų skaičius padaugėjo 154 proc. 1998 – 2018 m. JK Šunų įkandimų dažnis išaugo nuo 6,34 iki 14,99 100 000 gyventojų (35). 2018 m. Aplinkos, maisto ir kaimo reikalų komitetas (EFRA) paskelbė pranešimą, kuriame ragino JK vyriausybę visapusiškai peržiūrėti dabartinius šunų kontrolės įstatymus. EFRA nurodė, kad 2006–2016 m. kreipimaisi į ligonines dėl šunų įkandimų padaugėjo 76 proc. (34)
Danijoje 2010 metais pradėta reguliuoti 13 veislių, o pitbulius ir Tosa inu liepta sunaikinti. Likusiems teko visą laiką viešose vietose lankytis su pavadėliais ir antsnukiais. Atsižvelgiant į tų veislių mažėjimą, galima tikėtis, kad vidutinis įstatymo poveikis laikui bėgant pamažu didės, o dėl privalomų antsnukių viešose erdvėse turėjo pasijausti ir momentinis poveikis. Paaiškėjo, kad tam tikrų veislių uždraudimas turėjo labai ribotą poveikį, kaip ir antsnukio, ir pavadėlio naudojimas viešose vietose. Buvo tik patvirtintos senesnės išvados, kad ribojant kelias veisles gydymo įstaigose nesumažės apkandžiotų pacientų skaičius (6).
Ispanijoje prieš veisles taikomų teisės aktų įgyvendinimas per dešimtmetį nesumažino su šunų įkandimais susijusių mirčių kiekio (19). Pirmasis tyrimas, kurio metu buvo tiriama, ar teisės aktai sumažino šunų įkandimus, buvo atliktas Škotijoje 1996 m. Paaiškėjo, kad teisės aktai nieko nepaveikė, o vokiečių aviganiai ir mišrūnai buvo dažniausiai įsivėlusios veislės (33).
Nyderlanduose, kur egzistuoja šunų savininkų duomenų bazės, paaiškėjo, kad dažniausiai kandžiojosi populiariausių veislių atstovai. Jei remiantis tokiomis išvadomis būtų priimami įstatymai, jie paveiktų populiariausias veisles. Būtent šių tyrimų rezultatai lėmė prieš kelias veisles nukreiptų teisės aktų panaikinimą Nyderlanduose (30).
Daug dėmesio susilaukė Manitobos (Kanada) atvejis – ten atsidūrimų gydymo įstaigose dėl šunų įkandimų sumažėjo nuo 3,47 iki 2,84 atvejo 100 000-iųi gyventojų per metus po to, kai buvo uždrausti pitbulterjerai. Mokslininkai remdamiesi naminių šunų populiacijos augimu JAV pasiūlė, kad bet koks hipotezinis hospitalizacijų skaičiaus sumažėjimas dėl pitbulių išpuolių greičiausiai yra užmaskuotas teisės aktų poveikis išaugus hospitalizacijoms dėl kitų veislių ar veislių grupių šunų. Tyrimai kitose vietose, kur konkretūs pitbulių draudimai galiojo ilgai, vis dar yra būtini, kadangi įstatymų efektyvumas gali skirtis priklausomai nuo vietos sąlygų, net jei pitbuliai atsakingi už labai daug sužalojimų (9).
Australų veterinarų asociacija apskaičiavo, kiek iš populiacijos reikėtų pašalinti atitinkamos veislės šunų, kad būtų išvengta vienos nepageidaujamos pasekmės (vieno įkandimo gydymo ligoninėje). Pavyzdžiui, jei veislė atsakinga už 15 proc. įkandimų ir iš viso 100 000 žmonių tenka 130 apsilankymų ligoninėje, 5128 tos veislės atstovai turėtų būti sunaikinti, kad būtų išvengta vieno vizito dėl sužalojimo. Šie skaičiai smarkiai išauga, kai atsižvelgiama į rimtas traumas. Tokie skaičiavimai rodo, kad tikėjimas, jog prieš kelias veisles nukreipti įstatymai sumažins įkandimų skaičių, prasilenkia su realybe (30).
Yra tyrimų, įrodančių, kad šunų atveju galimi tik nedideli asmenybių skirtumai tarp veislių grupių ir veislių. Dėl to nereikia pasitelkti skubotų teiginių apie veislių išskirtinumą temperamento prasme, kai aplinkos veiksniai gali užmaskuoti ar net sustiprinti potencialiai egzistuojančius genetiškai sustiprintus ypatumus. Vien veislės faktas negali numatyti konkretaus šuns elgesio. Vietoj to, asmenybę formuoja veiksnių derinys (37,38). Dėl to neteisinga bausti šunų vien už priklausymą kokiai nors kategorijai. Net atidžiau skaitant tyrimus, dauguma autorių būtinai paminės, kad negalima kelių veislių išskirti iš daugybės veiksnių ir suversti visą atsakomybę tik joms. Greičiausiai dėl to per paskutinį dešimtmetį sumažėjo tyrimų, bandančių išsiaiškinti kuri veislė agresyviausia.
Lietuvos situacija
Lietuvoje gydytojai į specialią duomenų bazę veda informaciją tik apie tuos pacientus, kurie gydomi stacionare. Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro duomenimis, Lietuvoje 2020 m. medicinos pagalbos dėl įvairių laukinių ir naminių gyvūnų sužalojimų kreipėsi 3757 asmenys, 2019 m. – 5119 asmenys – ir šie skaičiai nėra blogi, nes pvz. 2010 metais tokių nelaimingųjų būta net 6980. 2020 metų duomenimis 72,4 proc. nukentėjo nuo šunų. 79,3 proc. nukentėjusių– vyresni nei 15 m. amžiaus.
Kadangi jokių kitų patikimų šaltinių apie įkandimų situacijas nėra (tiesa, dar būtų variantas naudotis policijos suvestinėmis), atlikau 2012 – 2022 m. delfi.lt ir 15min.lt įrašų analizę apie šunų įkandimus. Viso pasinaudojau 72 atvejais, jie suteiks bent bendrą vaizdą apie tai, kokiose situacijos šunys linkę kandžioti. Kaip įprasta pasaulinėje praktikoje, visus pitų tipo atstovus surinkau į bendrą pavadinimą „pitbulis (išskyriau tik bulterjerus, nes jie Lietuvoje nėra sąrašiniai), o vokiečių aviganius ir belgų aviganius pavadinau „aviganiais“.
Kadangi informacija renkama padrikai, dalies duomenų trūko, o situacijų apibūdinimai dažnai buvo pernelyg lakoniški. Gal įdomiau, kad aukos pagal lytį (kai ji buvo nurodyta) pasiskirstė visiškai vienodai. Be to, 62 proc. nukentėjusių buvo nepilnamečiai. Dažniausiai šunys kando į rankas (26 proc.), kojas ir veidą (po 19 proc.) bei galvą (10 proc.). 18 proc. šunų bėgiojo neprižiūrimi, 14 proc. nutraukė grandinę, pabėgo iš voljero, buto ar kiemo. 11 proc. šunų užpuolimo metu buvo pririšti grandine ar uždaryti voljere, tiek pat šunų galima pažymėti kaip nuosavus augintinius, o 7 proc. puolė uždarame kieme. 3 proc. atvejų buvo puolamas kitas šuo ir apkandžiotas įsikišęs savininkas. Gal įdomiau, kad 10 proc. aukų sudarė pareigūnai darbinėse situacijose.
58 proc. atvejų apie šunis nebuvo jokių duomenų (t.y., nežinoma, ar jie mišrūnai, ar grynaveisliai). Tai labai didelis skaičius, tad esant tokiai spragai tikrai sudėtinga sudarinėti kokias nors prevencines strategijas remiantis vien veislėmis. 15 proc. užpuolikų sudarė aviganiai, 8 proc. pitbuliai, 5 proc. Kaukazo aviganiai, po 3 proc. – mišrūnai, rotveileriai ir Tibeto mastifai. Po veną kartą incidentuose paminėti akita, dobermanas, haskis ir bulterjeras. Į 3 mirtimi pasibaigusius atvejus įtraukti buvo mišrūnas, du aviganiai ir dobermanas. Labiau nuskambėjusiuose atvejuose, kur šunys nukando galūnes, dalyvavo pitbulis ir aviganis.
Trumpai apie problemą
Veiksmingi teisės aktai iš dalies atsiranda atlikus pakankamai patikimus tyrimus, tačiau kai kuriems trūksta pakankamai mokslinio tikslumo. Šunų veislės identifikavimas be DNR analizės yra nepatikimas, o atlygis pagrįsta šuns savininko sąveika yra pranašesnė už bausme pagrįstą mokymą. Reikėtų atsisakyti teisės aktų, pagrįstų taikymu į konkrečias veisles.
Kalbant apie Lietuvą nesuprantu, kodėl turėdami tokius šaunius dalykus kaip visuomenės sveikatos specialistai vis dar neturime kokios nors patikimos kasmetinės valstybinės šunų apkandžiojimų analizės. Net jei skelbiami duomenys būtų redukuoti iki minimalumo, remiantis tokiais duomenimis jau galėtume galvot apie kokias nors prevencines strategijas ir teisės aktų priėmimus ar kokiose srityse ir į kokias amžiaus grupes reikia sutelkti dėmesį.
Vienodai pavojingi yra tiek veislės idealizavimas, kaip ir demonizavimas. Pitbulio – žudiko, kaip ir pitbulio – vaikų auklės mitai abu yra vienodai blogi, ir realiai abi tokias idėjas skleidžiančios grupės yra ne patys protingiausi visuomenės atstovai. Demonizuojami šunys dažnai patiria daugiau žiaurumų ir netinkamą auklėjimą, o pervertinant jų geraširdiškumą galima gerai prisidirbti, nes vienok šunys yra tiesiog… šunys.
Atsižvelgiant į pernelyg dideles individų variacijas veislių ar tipų viduje, agresyvių šunų sąrašai tik suteikia apgaulingą saugumo jausmą. Tačiau jeigu toliau galvojama apie tokio sąrašo palikimą, rekomenduoju jį pakoreguoti atsižvelgiant į dabartinę situaciją. Pagal pasaulinę situaciją ir tam tikras tendencijas Lietuvoje sąrašą turėtų sudaryti visi pitbulių tipo atstovai, vokiečių ir belgų aviganiai, Kaukazo aviganiai, Tibeto mastifai, rotveileriai ir Labaradoro retriveriai. Iš sąrašo reikėtų pašalinti labai retas veisles kaip, pvz., brazilų filos ar kangalai, kurių Lietuvoje praktiškai nebūna, tad jie neturės įtakos visuomenės sveikatai. Dar vienas iš variantų – kas 5 ar 10 metų sekti, kokios veislės pirmauja statistikose, ir pagal tai koreguoti kovinių ir pavojingų šunų veislių sąrašą.
Anksčiau mano įkelta Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro informacija nuteikia gan teigiamai – greičiausiai mūsų šalyje dėl plintančios informacijos ir mokymų gyvūnų laikymo klausimais, šunų kaip paprastų augintinių gausėjimo, socializacijos ir nesmurtinių dresūros būdų plitimo, aktyvių veiklų su keturkojais populiarumo ir kitų priežasčių komplekso apkandžiojimų kasmet mažėja. Dėl to (ypač žinant, kad, remiantis pranešimais spaudoje, vis dar daug žmonių mūsų šalyje apkandžioja prie grandinių pririšti ir/arba nuo jų nutrūkę šunys) geriausia būtų tęsti šią kryptį ar net ją finansuoti, ir daugiau atsakomybės užkrauti ne bendrų populiacijų atstovams, o atskiriems individualiems atvejams, pvz., griežtai bausti už gyvūnų nepriežiūrą.
Literatūros šaltiniai:
1. Sirkku Sarenbo, P. Andreas Svensson; Bitten or struck by dog: A rising number of fatalities in Europe, 1995–2016, Forensic Science International, Volume 318, 2021, 110592, ISSN 0379-0738,
2. Jasson T. Abraham, Marcin Czerwinski; Pediatric Dog Bite Injuries in Central Texas, Journal of Pediatric Surgery, Volume 54, Issue 7, 2019, Pages 1416-1420, ISSN 0022-3468,
3. Khurram Khan, Bruce B. Horswell, Damayanti Samanta,Dog-Bite Injuries to the Craniofacial Region: An Epidemiologic and Pattern-of-Injury Review at a Level 1 Trauma Center,Journal of Oral and Maxillofacial Surgery,Volume 78, Issue 3, 2020, Pages 401-413, ISSN 0278-2391,
4. Breed-specific legislation, An examination of the policy’s failures for both people and pit bulls ByCarly Goteiner; Animals in the City, 1st Edition, First Published 2021, eBook ISBN9780429264429
5. Analysis of Pediatric Dog Bite Injuries at a Level 1 Trauma Center Over 10 Years; Reuter Muñoz, Katherine D. BSa; Powell, Lauren E. BAa; Andersen, Emily S. MDb; Nye, Anthony D. MDb; Powers, Jeremy M. MDb; Rhodes, Jennifer MDc; Pozez, Andrea L. Mdd
6. The effect of breed-specific dog legislation on hospital treated dog bites in Odense, Denmark—A time series intervention study; Finn Nilson ,John Damsager,Jens Lauritsen,Carl Bonander Published: December 26, 2018, https://doi.org/10.1371/journal.pone.0208393
7. Lee CJ, Tiourin E, Schuljak S, Phan J, Heyming TW, Schomberg J, Wallace E, Guner YS, Vyas RM. Surgical Treatment of Pediatric Dog-bite Wounds: A 5-year Retrospective Review. West J Emerg Med. 2021 Oct 27;22(6):1301-1310. doi: 10.5811/westjem.2021.9.52235. PMID: 34787555; PMCID: PMC8597704.
8. Dog Bites in Children: A Descriptive Analysis; Connor McGuire, MHSc, Alex Morzycki, MSc, Andrew Simpson, MD, First Published April 24, 2018 Research Article
9. Effectiveness of breed-specific legislation in decreasing dog-bite injury hospitalizations in Manitoba–what it means to researchers, policy-makers and the public; Malathi Raghavan, Assistant Professor, Department of Community Health Sciences; September 14, 2012
10. d’Angelo, Danila et al. Retrospective analysis of dog bites in Southern Italy. Ciência Rural [online]. 2022, v. 52, n. 10 [Accessed 21 July 2022] , e20210421. Epub 13 Apr 2022. ISSN 1678-4596. https://doi.org/10.1590/0103-8478cr20210421.
11. Paediatric dog bite injuries: a 10-year retrospective cohort analysis from Sydney Children’s Hospital; Ahmad Sulaiman MD, MS,Derek Liang BMed, MD,Mark Gianoutsos MD, FRACS (Plast),Pouria Moradi MRCS, FRACS (Plast), First published: 28 February 2022 https://doi.org/10.1111/ans.17581 A. Sulaiman MD, MS; D. Liang BMed, MD; M. Gianoutsos MD, FRACS (Plast); P. Moradi MRCS, FRACS (Plast).
12. Patterson KN, Horvath KZ, Minneci PC, et alPediatric dog bite injuries in the USA: a systematic reviewWorld Journal of Pediatric Surgery 2022;5:e000281. doi: 10.1136/wjps-2021-000281
13. Duncan-Sutherland N, Lissaman AC, Shepherd M, et alSystematic review of dog bite prevention strategiesInjury Prevention 2022;28:288-297.
14. Case Distribution, Sources, and Breeds of Dogs Presenting to a Veterinary Behavior Clinic in the United States from 1997 to 2017; Katherine H. Anderson 1,*,Yufan Yao 2,Pamela J. Perry 1,Julia D. Albright 3 andKatherine A. Houpt, Academic Editor: Valarie V. Tynes; Animals 2022, 12(5), 576; https://doi.org/10.3390/ani12050576
15. Report for Council Bluffs, IA Case 1:20-cv-00016-JAJ-SHL Document 62-9 Filed 10/26/21 Page 1 of 30; Felicia Trembath, PhD, MPH; Assistant Professor, Master of Public Health Program, Midwestern University
16. Beware of the dog, Investigating surgical challenges, legislation and scientific rigour, George Winter explores the impact of dog bites on public health; George Winter, Volume: 103 Issue: 1, January 2021, pp. 24-27, https://doi.org/10.1308/rcsbull.2021.8, Published online: December 31, 2020
17. Dog bite injuries in a tertiary care children’s hospital: A seven-year review Andrea Zangari,Elisabetta Cerigioni,Fabiano Nino,Roberto Guidi,Caterina Gulia,Roberto Piergentili,Michele Ilari,Nadia Mazzoni,Giovanni Cobellis First published: 26 September 2020
18. Garth F. Essig, Cameron Sheehan, Shefali Rikhi, Charles A. Elmaraghy, J. Jared Christophel, Dog bite injuries to the face: Is there risk with breed ownership? A systematic review with meta-analysis; International Journal of Pediatric Otorhinolaryngology, Volume 117, 2019,Pages 182-188, ISSN 0165-5876, https://doi.org/10.1016/j.ijporl.2018.11.028.
19. Esther Mora, Gabriel M. Fonseca, Pablo Navarro, Antonio Castaño, Joaquin Lucena, Fatal dog attacks in Spain under a breed-specific legislation: A ten-year retrospective study, Journal of Veterinary Behavior, Volume 25, 2018, Pages 76-84, ISSN 1558-7878, https://doi.org/10.1016/j.jveb.2018.03.011.
20. Dog Bites in the United States from 1971 to 2018: A Systematic Review of the Peer-Reviewed Literature. Authors: Bailey, Chad M.; Hinchcliff, Katharine M.; Moore, Zachary; Pu, Lee L. Q. Source: Plastic and Reconstructive Surgery, Volume 146, Number 5, 26 August 2020, pp. 1166-1176(11) Publisher: Wolters Kluwer DOI: https://doi.org/10.1097/PRS.0000000000007253
21. Kogan, L.R.; Schoenfeld-Tacher, R.M.; Hellyer, P.W.; Oxley, J.A.; Rishniw, M. Small Animal Veterinarians’ Perceptions, Experiences, and Views of Common Dog Breeds, Dog Aggression, and Breed-Specific Laws in the United States. Int. J. Environ. Res. Public Health 2019, 16, 4081. https://doi.org/10.3390/ijerph16214081
22. Morzycki, A., Simpson, A., & Williams, J. (2019). Dog bites in the emergency department: A descriptive analysis. CJEM, 21(1), 63-70. doi:10.1017/cem.2018.2
23. Tuckel, P.S., Milczarski, W. The changing epidemiology of dog bite injuries in the United States, 2005–2018. Inj. Epidemiol. 7, 57 (2020). https://doi.org/10.1186/s40621-020-00281-y
24. Hasoon BC, Shipp AE, Hasoon J. A look at the incidence and risk factors for dog bites in unincorporated Harris County, Texas, USA. Vet World. 2020 Mar;13(3):419-425. doi: 10.14202/vetworld.2020.419-425. Epub 2020 Mar 5. PMID: 32367944; PMCID: PMC7183464.
25. Pediatric Dog Bite Injuries: A 5-Year Nationwide Study and Implications of the COVID-19 Pandemic Natalie M. Plana, MD,corresponding author* Christopher L. Kalmar, MD, MBA, Liana Cheung, MBBS, Jordan W. Swanson, MD, MSc, and Jesse A. Taylor, MD J Craniofac Surg. 2022 Jul-Aug; 33(5): 1436–1440. Published online 2022 Jun 27. doi: 10.1097/SCS.0000000000008670 PMCID: PMC9275798
26. Predictive Factors for Length of Hospital Stay in Pediatric Dog Bite Patients, Dominic Alessio-Bilowus, Nishant Kumar, Elika Ridelman Ph.D, Christina Shanti MD, Christina Shanti, MD; Medical Student Research Symposium;
27. Risk factors associated with infection in patients sustaining dog bites to the face; Dani Stanbouly, Sara J. Stewart, Jack A. Harris & Sung-Kiang Chuang, Oral and Maxillofacial Surgery (2022); Published: 30 April 2022
28. “Pandemic puppies” – The UK animal bite pandemic; Oliver Jones, Alexander Freethy, Christine Quinlan; Volume 75, ISSUE 6, P2001-2018, June 01, 2022; Published:March 06, 2022DOI:https://doi.org/10.1016/j.bjps.2022.02.064
29. CHARACTERIZATION OF ACCIDENTS DUE TO CANINES BITE (CANIS LUPUS FAMILIARIS LINNAEUS, 1758) REGISTERED IN THE ZOONOSIS AND VETERINARY CENTER OF LURIGANCHO-CHOSICA, PERU: 2016 TO 2019 Ceino-Gordillo, Franco, Romucho-Santa Maria, Nestor Andres, Salvatierra-Tasayco, Edison, Reyes-Rossi, Antoinette, Formato: artículo; Fecha de Publicación: 2022, Universidad Ricardo Palma
30. Breed Specific Legislation – A Dog’s Dinner, 2014
31. ‘When the dog bites’: What can we learn about health geography from newspaper coverage in a ‘model city’ for dog-bite prevention?, M. Mouton, A. Boulton, O. Solomon, M.J. Rock, Health & Place, Volume 57, 2019, Pages 70-73, ISSN 1353-8292, https://doi.org/10.1016/j.healthplace.2019.03.001.
32. Breed-specific legislation. An examination of the policy’s failures for both people and pit bulls ByCarly Goteiner, Animals in the City. 1st Edition, First Published 2021. eBook ISBN 9780429264429
33. The UK Dangerous Dogs Act: Improved, but legally and ethically flawed; Toby Allcock, Madeleine LH Campbell. Veterinary Record; Original Research. First published: 28 January 2021 https://doi.org/10.1002/vetr.24
34. Controlling dangerous dogs; Ninth Report of Session 2017–19. Report, together with formal minutes relating to the report; Ordered by the House of Commons to be printed 12 September 2018; Environment, Food and Rural Affairs Committee
35. Tulloch, J.S.P., Owczarczak-Garstecka, S.C., Fleming, K.M. et al. English hospital episode data analysis (1998–2018) reveal that the rise in dog bite hospital admissions is driven by adult cases. Sci Rep 11, 1767 (2021). https://doi.org/10.1038/s41598-021-81527-7
36. Jaume Fatjo, Marta Amat, Valentina M. Mariotti, Jose Luis Ruiz de la Torre, Xavier Manteca, Analysis of 1040 cases of canine aggression in a referral practice in Spain,Journal of Veterinary Behavior,Volume 2, Issue 5, 2007, Pages 158-165, ISSN 1558-7878, https://doi.org/10.1016/j.jveb.2007.07.008.
37. Erika Mirkó, Enikő Kubinyi, Márta Gácsi, Ádám Miklósi, Preliminary analysis of an adjective-based dog personality questionnaire developed to measure some aspects of personality in the domestic dog (Canis familiaris), Applied Animal Behaviour Science, Volume 138, Issues 1–2, 2012, Pages 88-98, ISSN 0168-1591, https://doi.org/10.1016/j.applanim.2012.02.016.
38. Morrill K, Hekman J, Li X, McClure J, Logan B, Goodman L, Gao M, Dong Y, Alonso M, Carmichael E, Snyder-Mackler N, Alonso J, Noh HJ, Johnson J, Koltookian M, Lieu C, Megquier K, Swofford R, Turner-Maier J, White ME, Weng Z, Colubri A, Genereux DP, Lord KA, Karlsson EK. Ancestry-inclusive dog genomics challenges popular breed stereotypes. Science. 2022 Apr 29;376(6592):eabk0639. doi: 10.1126/science.abk0639. Epub 2022 Apr 29. PMID: 35482869.
39. Analysis of cases of dog bites in patients in Wrocław [Poland]. Dach-Oleszek, I. ; Janeczek. W. Journal article : Życie Weterynaryjne 2000 Vol.75 No.12 pp.643-644 ref.7
40. Characteristics of 234 dog bite incidents in Ireland during 2004 and 2005; E. N. O’Sullivan MVB, MVM, MRCVS, B. R. Jones BVSc, FACVSc, DipECVIM-Ca, MRCVS, K. O’Sullivan, A. J. Hanlon BSc, MSc, PhD, First published: 12 July 2008
41. Deborah L. Duffy, Yuying Hsu, James A. Serpell, Breed differences in canine aggression, Applied Animal Behaviour Science, Volume 114, Issues 3–4, 2008, Pages 441-460, ISSN 0168-1591
42. Judith K. Blackshaw, An overview of types of aggressive behaviour in dogs and methods of treatment, Applied Animal Behaviour Science, Volume 30, Issues 3–4, 1991, Pages 351-361, ISSN 0168-1591
43. Salonen, M., Sulkama, S., Mikkola, S. et al. Prevalence, comorbidity, and breed differences in canine anxiety in 13,700 Finnish pet dogs. Sci Rep 10, 2962 (2020). https://doi.org/10.1038/s41598-020-59837-z