Didžioji dalis šunų istorijos ir kilmės tėra spėliojimai, kai kuriais atžvilgiais labai panašūs į dėlionės rinkimą. Dėl šios priežasties nuomonės apie veislių kilmę dažnai skiriasi viena nuo kitos. Pvz., nesutariama, ar pitbuliai yra lig šių dienų išlikę senieji buldogai, ar buldogų ir tejerų mišinys. Diskusijų priežastimi tai tapo ir dėl to, kad anksčiau šunys buvo klasifikuojami bei vadinami pagal bendrą išvaizdą ar tik atliekamą darbą, o ne pagal „veislę“. Istoriškai žodžiai „terjeras“ ir „buldogas“ buvo vartojami gana dažnai, bet neturėjo griežtai apibrėžtų reikšmių. Dėl to labai sunku nustatyti tikruosius pitbulių protėvius. Šiuo klausimu vis dar diskutuojama.
Dauguma dabar atpažįstamų veislių yra kontroliuojamo veisimo proceso, vykusio apie 1830 – 1900 metus, produktas. 1859 metais Didžiojoje Britanijoje įvykus pirmajai šunų parodai ir 1873 metais įkūrus Britų kinologų klubą, pradėta rimčiau dokumentuoti genealogijas (ši praktika pasiskolinta iš galvijų ir žirgų kilmės registrų). Iki tada dauguma šunų skirtyti pagal paskirtį, o rimtesnis „namų augintinių“ poreikis atsirado vos prieš gerą šimtmetį.
Kažkada seniai seniai iš palyginti lengvo sudėjimo medžioklei ir ganymui skirtų molosų kilo alauntai, kuriuos klajokliai alanai ir plačiai paskleidė po įvairias Europos sritis. Europoje alauntai skirstyti į kelis tipus, vieni naudoti medžioklei sugriebiant ir laikant grobį, kiti buvo mėsininkų padėjėjai. Įdomu tai, kad vieni autoriai mastifus kildina iš molosų, kiti teigia, kad mastifai yra žymiai senesni šunys, nuo senų laikų naudoti grobiui sučiupti bei sulaikyti. Grįžtant prie alauntų galima paminėti, kad padėjėjai medžioklėje veislėje paliko to tam tikrą svarbų indėlį – šie šunys skirti stambaus grobio sugavimui ir pasižymėjo tuo, kad aukos nieku gyvu nepaleisdavo. Kitas tipas – mėsininkų padėjėjai – padėdavo suvaldant nirčių galvijų bandas ar puslaukines kiaules. Su laiku pastarieji atsiskyrė į du dydžiu ir šiek tiek funkcijomis besiskiriančius tipus, vienas jų, asimiliuodamasis su kitomis veislėmis, ir išsivystė į buldogų protėvius. Šie pagelbėdavo mėsininkams (pvz., turėdavo suvaldyti jautį ne tik jį vaikydamiesi, bet ir įsikąsdami jam į ausį). Tais laikais šie šunys išvaizda (ir greičiausiai temperamentu) priminė dabartinius amerikiečių Stafordšyro terjerus ir pitbulterjerus. Manoma, kad ėmus populiarėti parodomiesiems jaučių pjudymams, buldogų netgi galėjo atsirasti du tipai – vienas toliau talkino ūkiuose, o kitas dalyvavo kovose su galvijais ar kitais gyvūnais. Metams bėgant „baitingui“ naudoti buldogai sumažėjo, kadangi išpopuliarėjo į nosį, o ne ausis kimbantys šunys. Visi jie pasižymėjo ypatinga iš alauntų paveldėta savybe – įsikibęs į auką šuo jokiu būdu nenorėdavo jos paleisti.
Buldogai iki 1800 m.:
no images were found
Buldogai 1800 – 1860 m.:
Buldogai 1860 – 1880 m.:
no images were found
Buldogai 1880 – 1900 m.:
no images were found
Buldogai 1900-ųjų pradžioje
no images were found
Apie 1835 m. dalyje Europos uždraudus jaučių pjudymus, buldogai vos neišnyko. Sunku pasakyti, ar veislę išgelbėjo šunų parodos – tuo metu iš naujųjų „žvaigždžių“ jau tyčiotasi, kad jie silpni ir nė iš tolo neprimena darbinių šunų. Kovose jie taip pat nelabai pritapo, kadangi buldogų pjautynės būdavo gan nuobodžios – jie tiesiog kibdavo vienas į kitą ir nepaleisdavo. Užtat jų ir terjerų hibridai labai paplito įvairiuose regionuose. Dalis tų mišrūnų tapo Stafordšyro bulterjerų, amerikiečių Stafordšyro terjerų ir pitbulterjerų protėviais. Anglų bulterjerai čia sąmoningai „neįpaišyti“ – jų kilmė kaip ir panaši, tačiau jie veisti turint visai kitą tikslą – „baltųjų džentelmenų“ kūrėjas Hinksas kūrė grakščius, elegantiškus baltus šunis, kurie daugiausia dalyvaudavo parodose. Naujausi DNR tyrimai patvirtino, kad amerikiečių Stafordšyro terjerai, Stafordšyro bulterjerai, bulterjerai ir miniatirūniai bulterjerai yra artimiausi buldogų bei mastifų giminaičiai, turintys šiek tiek ir terjerų kraujo.
Buldogų ir terjerų mišrūnai 1800 – 1820 m.:
no images were found
Buldogų ir terjerų mišrūnai 1820 – 1860 m.:
no images were found
Bulterjerai 1860 – 1880 m.
no images were found
Bulterjerai 1880 – 1900 m.
Šunų kovos prasidėjo senokai – jos minėtos jau 1690, James II laikais. Brunette apie 1700-tais parašytoje History of My Own Times aprašo šunų kovas ir „sodus“, kur tokios scenos buvo priimtinos. Daug metų buldogai buvo vieninteliai šiai pramogai naudoti šunys, bet apie 1800 m. ringui pradėta ieškoti greitesnių šunų (žinoma, paraleliai dar daug metų kovojo ir buldogai, tik nebuvo tokie populiarūs). Tuo metu žiurkių pjudymams ar lapių medžioklei naudoti protingi, aktyvūs ir budrūs lygaplaukiai terjerai. Didesni jų tipai kryžminti su buldogais – taip ir atsirasdavo garsieji bull and terrier. Geriausius egzempliorius kryžmindavo tarpusavyje, kartais dėl įvairių priežasčių būdavo atliekami „papildymai“ buldogo ar terjero krauju. Kai kurie iš tų šunų daugiau bruožų perėmė iš buldogų ir buvo sunkūs, iki 23 kg svorio gyvūnai (kartais dar masyvesni, pvz., garsus kurčias šuo Dummy kovojo būdamas 25 kg svorio), o kiti priminė terjerus ir sverdavo vos 5 – 10 kg. Vyrams nerūpėjo, kaip atrodė jų šunys – svarbu buvo, kad jie tiktų pageidaujamai veiklai.
Westminsterio duobė („pitas“) klestėjo 1800 – 1835 metais, ten organizuota daug kovų. Duobėse iki 1840 metų kovojo ir nemažai grynaveislių buldogų. 1840 – 1855 kovose jau gan aktyviai naudoti trumpasnukiai, kreivakojai bulterjerai. Policija kovotojų dar aktyviai nepersekiojo, nors Birmingeme kovos jau prarado didelį populiarumą ir vis dažniau buvo regimos Juodajame krašte – ir tai ne miestuose, o už jų ribų. Pirmas rimtas policijos išpuolis prieš pjautynes Birmingeme įvyko apie 1839 – 1840, tada apie 30 vyrų dėl to pateko kalėjimam.
Nors ir draudžiamos, šunų kovos Didžiojoje Britanijoje aktyviai organizuotos iki 1880 metų (vėliau policija rimtai ėmėsi šio reikalo ir visas veiksmas iš esmės persikėlė į JAV), daugiausia Londono, Birmingemo, Liverpulio apylinkėse ir keliuose „Juodojo krašto“ miestuose (pirmiausia – Valsale, Dudlyje ir Sandvelyje).
Pirmosios šunų kovos:
no images were found
Pirmieji koviniai šunys buvo labai stiprūs – jie vystėsi tada, kai neegzistavo dabartinė veterinarija ir nieko nežinota apie antibiotikus. Jų savininkai turėjo nemažai išmanyti mediciną, jeigu tie šunys išgyvendavo net po 10 kovų. Tada populiariausias veisimo stilius buvo intensyvus lainbrydingas ir įvaisa. Outkrosai naudoti kaip katalizatoriai, kurie turėdavo pagerinti liniją. Po outkrosų linija grįždavo į įprasta veisimo būdą.
Kadangi kovos populiarėjo, gerėjo jų organizuotumas, buvo parengtos taisyklės, specialios sutartys, rengiant šunis naudotas optimalus krūvis ir darbo forma. Prasidėjo kruopšti selekcija. Į pjautynių verslą paprastai įsiliedavo visa šeima, kartu jie augindavo ir rūpindavosi šunimis.
Kovų tikslas – sukurti idealų gladiatorių. Šuniukas tam būdavo ruošiamas nuo mažens. Kovinių šunų savininkai su augintiniais būdavo atsargūs ir švelnūs “kaip panelės su savo salonų augintiniais”. Menkiausias šuns įžeidimas būdavo priimamas kaip asmeninis iššūkis. Visa šeima labai didžiuodavosi savo koviniais šunimis.
Senojo buldogų tipo savininkai labai didžiavosi savo šunimis bei tuo, kokie geri jie buvo medžioklėje. Neatrodo kažkas keisto, kad kartais surengdavo mačus, kad išsiaiškintų, kuris šuo geresnis. Galbūt pirmieji ringai tikrai buvo duobės. Jos galėjo būti iškastos žemėje, o gal net natūralios. Juk prieš kelis šimtmečius žmonių populiacija buvo mažesnė negu dabar, dykynėse būta daug atvirų vietų. Tik bulių ar lokių pjudymas buvo didesnis spektaklis, prieš 200 metų aktyviai rodytas plačiajai visuomenei. Seniausios žinomos kovos sąlygos ar galbūt netgi šiokios tokios taisyklės parašytos 1700-ųjų pabaigoje. Jose apibrėžiamas skrečas dėl šuns nusisukimo – ir ši taisyklė iš esmės per daugiau kaip 200 metų nepakito. Šunų kovų taisyklės keitėsi ne kartą. Faktas, kad būta bandymų bei klaidų – ir į kiekvieną jų atsižvelgta. Dauguma sutinka, kad Cajun taisyklės, pasirodžiusios praėjusio amžiaus viduryje, yra geriausios, tačiau egzistuoja kelios jų versijos, nors ir panašios. Įdomu, kad keli žmonės teigia esą šių taisyklių iniciatoriai. Tai turėtų reikšti, kad dauguma jas mėgsta.
Nieko nedaryta siekiant standartizuoti kokį nors kovinių šunų tipą – svarbu buvo tik drąsa ir fizinis pajėgumas. Bet kuris ringe sėkmingai pasirodęs šuo tapdavo pageidaujamu reproduktoriumi nepriklausomai nuo jo išvaizdos. Nors bulterjerų tipų buvo daug, tačiau laikui bėgant jie ėmė darytis lokalizuoti. Grupuojant „stambiai“, bulterjerus galima išskirti į tris pagrindinius tipus: buldoginį, primenantį vipetus ir terjerinį.
Iš esmės migracijos laikotarpius į JAV galima skirti „iki ir po“ 1860 metų. 1730 m. ten, kur dabar yra pietų Džordžija, anglai iš indėnų įsigijo daug žemės. Naujakuriams reikėjo įvairiai pritaikomų šunų, kurie padėtų ūkyje ir saugotų turtą. Dykynėse nebuvo tvorų, puldinėdavo indėnai, nusikaltėliai, aplink veisėsi plėšrūnai… tokiose izoliuotose sodybose šunys buvo vertingi augintiniai. William J. Lightner teigė, kad jo senelis grynus Old Family linijos šunis augino dar prieš Pilietinį karą (1861 – 1865 m.). Visai įmanoma, kad jų buvo galima pamatyti ir prieš Nepriklausomybės karą (1775 – 1783 m.). Pirmieji britų veisėjai, su savimi atisgabenę šunis, kurių vardus ir dabar galima atkapstyti genealogijose, buvo John P. Colby, Jim Corcoran, William J. Lightner, Johnny McDonald (Gas House), John Noonan ir t.t. Šių žmonių šunys buvo gimę Didžiojoje Britanijoje.
Dauguma į JAV importuotų airių šunų greičiausiai susiję su didžiausia jų migracija, dėl kurios kilo garsusis 1845 – 1849 m. „bulvių badas”. M. Zwettler knygoje The Great Book of Bulldogs, Bull Terrier and Molosser teigia, kad pirmieji airiškų šunų importai į JAV prasidėjo 1800-ųjų viduryje ir tęsėsi iki 1920 m., o didžiausios migracijos vyko 1870 – 1910 m. Tradicija slėpti kilmę tęsėsi iki 1900-ųjų metų. Pirmieji airių šunys keliavo į šiaurės rytus, Bostono sritį, vėliau ėmė plisti po kitas dalis – Pietus, įskaitant Misisipę ir Luizianą. Tais laikais Čikaga buvo pilna iš Airijos atvykusių šunininkų. Tuo metu kovos laikytas itin airišku sportu. Įdomumo dėlėi galima paminėti, kad tikėtina, jog Old Family Red Nose kūrėjo Lightner`io šunys buvo airių buldogai, turintys senų ispanų buldogų ir – galbūt – Galijos kovinių šunų (Bordo dogų protėvių) kraujo. Galbūt tai viena iš priežasčių, kodėl jie buvo tokie dideli pasaulyje, kuriame koviniai šunys būdavo maži.
Nors laikraščuiose, knygose ir laiškuose daugiausia minimos airiškos importuotų šunų linijos, vis dėlto dauguma atkeliavusių kovinių keturkojų priklausė anglams, maža dalis – škotams. Reikia atsiminti ir tai, kad Airija nuo 1650 m. priklausė Anglijai, ir atsiskyrė tik 1922 m. – tad ne visada lengva atskirti, kurie šunys airiški, kurie angliški. Tuo metu svarbūs šunys buvo Cockney Charlie Lloyd’s Pilot ir Paddy, Mc Donald’s Grip, Galvin’s Pup, Mc Gough’s Tige ir Krieger’s Crib. Kovinius šunis taip pat gabeno iš Sicilijos, Ispanijos, Olandijos ir t.t..
Pirmieji JAV pitbulterjerai:
Turbūt supratote, kad šiuolaikiniai pitbultererjai, net jei nemaža dalimi ir yra buldogai, turi ir kitų veislių – terjerų, mastifų, gal net vipetų – kraujo. Tai paaiškina, kodėl vieni pitbuliai labiau “bully” sudėjimo ir didesni, o kiti lengvesni ir gali sverti vos 11 kg. Bet kokiu atveju savo elgesiu ir išvaizda pitbulis primena seno darbinio tipo buldogus. Senuose paveiksluose ir piešiniuose vaizduojami buldogai neįtikėtinai panašūs į pitbulterjerus. Jie darė viską kaip pitbulterjerai, nuo kovų iki medžioklės sulaikant šernus.
Šunų kovos buvo populiari pramoga nuo tada, kai pirmųjų kolonistų kojos palietė JAV krantus, tačiau apie XIX a. jos tapo neatskiriama amerikietiškos visuomenės dalimi. Kovos vykdavo atvirai, apie rezultatus rašyta specializuotuose ar šunims skirtuose laikraščiuose, skelbimų būdavo įvairiausioje spaudoje.
Cockney Charlie Lloyd keliskartus vyko maršrutu Anglija – JAV. Kelionių metu jis nepamiršdavo ir šunų. Paskutinės kelionės metu jis atsigabeno Lloyd’s Paddy ir Lloyd’s Pilot. 1881 m. Luisvilyje įvyko labai garsi Pilot kova, sulaukusi neįtikėtino visuomenės susidomėjimo. Tada Cockney Charlie šunys labai išgarsėjo ir tapo stipriu pagrindu kitų pitbulterjerų vystymesi – dauguma dabartinių šunų turi Paddy arba Pilot kraujo.
Veislės vystymosi pradžioje pitbuliai neturėjo vieno pavadinimo ir šaukti įvairiai. Tam tikru metu jie vadinami amerikiečių bulterjerais. Viename 1899 m. straipsnyje rašoma, kad amerikiečių bulterjerais vadinti trumpasnukiai, buldogams artimesni bulterjerai, itin populiarūs JAV. Jų galvos buvo plačios tarp ausų, panašios į buldogų, tik ne tokios storis ir sunkios, jie neturėjo buldoginio perkandimo. Ausis jiems kirpdavo kad tos stovėtų stačios. Svėrė šie šunys iki 18 kg.
Iš 1917 m. laikraščių matyti, kad dauguma šių šunų jau gan bendrai vadinami arba pitbulterjerais, arba Armitage šunimis. Armitage veisle labai susižavėjo apie 1905 m., aktyviai įsivėlė į „šunų reikalus“, parašė knygą, tad nekeista, kad tie šunys tuo laikotarpiu kartais vadinti jo vardu.
1898 metais Chanucy Benett įkurtas United Kennel Club (UKC) rėmė šunų kovas, jos uždraustos tik nuo 1976 metų. UKC po šiai dienai yra antras pagal dydį šunų klubas JAV, pirmuoju numeriu ten įrašytas pitbulterjeras Bennett`s Ring. Iš pradžių šunis C. Bennet pavadino amerikiečių terjerais. Daugeliui augintojų tai nepatiko, tad „pit“ dėl kompromiso buvo grąžintas į pavadinimą ir kurį laiką „gyvavo“ skliaustuose. Galų gale pavadinimas „pitbultejeras“ išliko, o kiti vardai pamažu išnyko.
1909 metais Guy McCord, artimas garsaus veisėjo John P. Colby draugas, įkūrė American Dog Breeders Association. Šio metu ji yra populiariausia tarp sportuojančių šunų, kadangi labai palaiko aktyvią veiklą.
1936 metais American Kennel Club oficialiai pripažino pitbulterjerus, tik pavadino juos Stafordšyro tejerų vardu (1972 atsirado pilnas pavadinimas „amerikiečių Stafordšyro terjerai“). Pirmasis AKC registruotas šuo buvo Farmer`s Snugles, taip pat vienas iš pirmųjų AKC registruotų keturkojų buvo filmų žvaigždė Lucenay`s Peter. UKC ilgai leido stafus registruoti kaip pitbulterjerus, kas buvo didelė klaida – laikui bėgant stafai, kurių pagrindiniu atrankos kriterijumi tapo parodos, ėmė stipriai skirtis nuo darbui naudojamų pitbulterjerų. Nemažai žmonių savo pitbulių AKC neregistravo dėl tokių priežasčių kaip nepasitikėjimas parodomis (bijota, jog tai gali sugadinti veislę) ir nepasitenkinimas naujuoju veislės vardu, nors kurį laiką AKC ringuose pasirodydavo šunys, veisti ir kovoms ar kilę iš tokių šunų. Dauguma darbinių šunų mylėtojų pasikliovė tokiomis organizacijomis kaip ADBA.
Garsiausi pitbulterjerų veisėjai (ir tuo pačiu aktyvūs kovų dalyviai) buvo Tom O’Rourke, Hector Connor, Pat McDevitt, Johnnie McDonald, Ted Timoney, John Galvin, J. Edwards, Con Reardon, Jack Burke, Con Feeley, Mike Redican, Noonan, Semmes, John P. Colby, George Armitage, William Shipley, Jack Wolf ir Tom McGough. Naujesnių laikų garsūs pitbulterjeristai buvo Pete Donovan, E.D. Tudor, Jim Williams, Al Brown, J. M. Corrington, Ham Morris, Joe Corvino, Walter Komosinski, Harry Turner, C. P. Delaney, Charles Smith ir Harry Clark.
Nors tradiciškai viena seniausių pitbulterjerų linija laikoma Colby linija, išties jos pirmtakas – veisėjas Jack Burke. Garsiausias jo šuo – Galvin`s Pup. Vienas seniausių, garsiausių ir populiariausių pitbulterjerų veisėjų – John P Colby – savo liniją formavo nuo 1888 metų, veisdamas tų linijų, kurios jam atrodė geriausios, šunis. Colby pradėjo pradėjo su Gashouse šunimis kartu su Teddy Racine’s kraujo linija ir šunimis, kilusiais iš airiškojo Galtie. Vienas žinomiausių Colby šunų, pagarsėjęs kaip puikus reproduktorius bei kovotojas, buvo Colby`s Tige, kurio motina – įvaisos su Galvin`s Pup rezultatas.
E. D Tudor šunų kraujas teka beveik visų vėlesnės kartos kovotojų venose. Šis vyras žymi „modernių kovų“ pradžią. Tudor neturėjo vientisos linijos – jis savo šunis rankiojo iš visur, tačiau dauguma tų gyvūnų buvo puikūs. Jo gebėjimas hendleriauti buvo toks įspūdingas, kad žmonės suvažiuodavo iš visų valstijų, kad tik pamatytų jį kovoje. Jam priklausė ir pirmasis UKC kovų čempionas Fighting Peter.
60-tujų viduryje Colby šunys ėmė prarasti dalį susidomėjimo ir populiariausia tapo Howard Heinzl linija. „Arizona Aces“ laimėdavo iekvieną sutartą kovą. Žinoma, Heinzl buvo Colby linijos gerbėjas ir dauguma jo šunų daugiau ar mažiau buvo šios linijos atstovai. Daug jo šunų buvo kryžminti su Tudor šunimis. Heinzl´s Bambi – vieno garsiausių pitbulterjerų Tudor`s Dibo motina. Dibo buvo geras kovotojas, tačiau svarbiausias jo indėlis – palikuonys. Po kurio laiko Heinzl nuo pjedestalo išstūmė italo Joe Corvino šunys. Liniją jis kūrė iš Tudor, Shipley, Feeley ir Armitage/Tonn šunų.
1970 metais kovos labai stipriai išpopuliarėjo, atsirado daug įvairių garsių linių. Tada Maurice Carver pradėjo pardavinėti šunis, nors niekada neturėjo tikros linijos. Tačiau buvo aišku, kad Carver turi gerą akį šunims. Jis galėdavo 15 – 20 minučių stebėti rolą ir neklysdamas pasakyti, kuris šuo cur, kuris turi geimą ir kuris turi galimybę tapti ace. Beveik visi M. Carver parduoti šunys nugalėdavo kovose, rengtose JAV ir Meksikoje. Carver buvo geriausias tų laikų veisėjas ir pardavė daug puikių šunų geriems dogmenams. Jam mirus kovos tęsėsi toliau ir, nors nebuvo nė vienos labai išskirtinės linijos, kai kurie veisėjai stengėsi išlaikyti tas, kurios įrodydavo esančios geresnės negu vidutinės.
Pat Patrick pradėjo su įvairiais šunimis, daugiausia Carver kraujų, kryžmintais su su Bert Clouse atstovais, ir taip „sukūrė“ keletą puikių individų. Boyles kryžmino Patrick šunis su kai kuriais geresnės kokybės keturkojais, jo veisimo gyvūnai dažnai laimėdavo kovose. James Crenshaw naudojo iš Carver pirktus šunis ir „sukūrė“ kai kuruios geriausius to laikotarpio šunis, įskaitant Ch. Jeep, Ch. Rascal, and Ch. Honeybunch. Kimsey Wood, Irish Jerry ir Ron Hyde taip pat laikėsi Carver linijos. Bert Sorrell kapitalizavo Corvino liniją. Floyd Boudreaux per 40 metų iš esmės suformulavo šiuolaikinių kovinių pitbulterjerų tipą. Tom Garner po ilgų bandymų pavyko sukurti iki dabar populiarią liniją, pagrįsta Chinaman krauju. Kai kurie kiti kaip STP kryžmino daug įvairių linijų išveisdami keletą aukščiausios klasės šunų.
Pirmieji pitbulterjerai buvusią Jugoslaviją pasiekė apie 1980 metus. 1990 šunų kovos pasiekė populiarumo viršūnę. Aktyviausiai tuo užsiimantys kraštai buvo Serbija, Juodkalnija, Bosnija ir Hercegovina, Makedonija ir Slovėnija. Tai mažos šalys, tačiau jose vieni kitus gerai pažįsta ir nesudėtinga rasti tinkamą priešininką. Varžybos vykdavo beveik kiekvieną savaitgalį.
Pirmieji šios visame pasaulyje populiarios veislės atstovai Rusijoje pasirodė `90-tųjų pradžioje. Pitbulterjerų skaičius pradėjo augti didžiuosiuose Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos ir Baltijos miestuose. Kaip reta veislė, pitbuliai daugiausia buvo perkami žmonių, kurie nesidomėjo kovomis ir augino juos kaip kompanionus bei sargus. Tik keli kubietiškų ir olandų šunų egzemplioriai pasirodė ringuose, kur blogiau ar geriau demonstravo savo darbines savybes. Kalbant apie tuo metu dažnai minimus „kubietiškus“ šunis, tai buvo labai dideli (40 – 50 kg svorio) pitbulterjerų mišrūnai (dažniausiai su Kanarų dogais), importuoti iš Kubos. Apie 1990 metus jie buvo labai populiarūs. Panašius mišrūnus gabendavo ir iš Meksikos. Šiuos šunis laikė labai stipriais.
Šiuo metu pitbulterjerai daugiausia naudojami sportui. Europoje populiariausi ADBA tipo šunys su šios organizacijos išduotais kilmės dokumentais. Daugelyje šalių, kaip ir Lietuvoje, šiuos šunis draudžiama auginti.