Pirmą kartą pažvelgus į amerikiečių pitbultejerą, susidaro keistas įspūdis. Pitbulterjerus galima vadinti „apgaulingais mišrūnais“, kadangi jie dažnai neturi klasikinės išvaizdos. Kai kurie yra juokingai negražūs ar net pritrenkiančiai bjaurūs, kiti būna grakštūs ar elegantiški. Šiems šunims trūksta parodinių veislų vienodumo. Vieni turi masyvias galvas, kiti palyginti siauras. Vieni jų maži, o didieji atrodo kaip draugiški lygiaplaukiai retriveriai. Atsitiktinis stebėtojas nepastebės to, ką šie šunys turi. Patyrusi akis atkreips dėmesį į tvirtą kūną, vikrius judesius, didelius žandikaulius net tarp siaurgalvių šunų.
Iš esmės amerikiečių pitbulterjeras – gan vidutiniškai atrodantis šuo. Žinoma, vieni pitai itin dramatiškos išvaizdos, kiti – vidutiniokai. Nors pitbulterjerų išvaizdos variacijos didelės, yra parametrai, kuriuos galima pritaikyti beveik visiems veislės atstovams. Jei imsime vidutinį tų variacijų atstovą, turėsime teoriškai idealų tipą. Kai pradedam galvot apie idealumus, atsiranda ir tai atitinkančio tipo aprašymas. Vienas geriausių standartų sukurtas ADBA – American Dog Breeders Association. Keletas veislės ekspertų analizavo kovas laimėjusių šunų fizines savybes, kad paruoštų tą standartą. Jis tapo oficialiu ADBA šunų parodose nuo 1976.
Kadangi dabar šunys dažniau veisiami dėl išvaizdos, o ne dėl darbo, reikia stengtis išsaugoti šiuos ypatingus gyvūnus atsižvelgiant į tai, kaip išvaizda lemia darbines savybes. Šių šunų šiandien nebūtų, jeigu ne jų veisimas geimui. Pitbulterjerų neveisė dėl intelekto, ištikimybės, drąsos, gražių akių, rožinės nosies ar polinkio gelbėti vaikus. Juos veisė tam, kad laimėtų. Pitbulterjerai buvo sukurti rungtynėms. Geriausiu atveju tai, ką turim šiomis dienomis – mėgėjų darbas, tik primenantis senuosius gladiatorius. Dėl to į standartą žiūrėkime profesionaliai – kad mūsų anūkai galėtų bent pamatyti, kaip atrodė tie koviniai šunys.
Jei pradėsime iškėlę mintį, kad išvaizda turi atspindėti tai, kam šuo naudojamas ir tam, kad laimėtų kovą, iš karto kyla klausimas – kas yra laimėjimas. Dauguma sutinka su tokiu geriausių savybių paskirstymu: geimas, noras kovoti, ištvermė, gebėjimas rungtis, kandimas. Atkreipkite dėmesį, kad tik viena iš šių savybių – gebėjimas grumtis – tiesiogiai susijusi su išvaizda. Dar viena – ištvermė – gali iš dalies priklausyti nuo išvaizdos, tačiau labiau nuo paveldėto širdies ir kraujagyslių sistemos efektyvumo. Daug kas mano, kad galvos forma nulemia kandimą, tačiau praktikoje yra ir kitų su tuo susijusių veiksnių. Earl Tudor apie garsųjį Black Jack, laimėjusį 7 kovas ir nužudžiusį 4 priešininkus, sakė, kad jis taip gerai kando todėl, kad norėjo „stipriai kąsti“. Tai viską apibendrina. Geras kandimas nepriklauso nuo galvos formos.
Kalbant apie išvaizdą, galima išskirti tik vieną savybę – gebėjimą grumtis. Štai kodėl pitbulterjerai taip skiraisi išvaizda. Tas gebėjimas nėra svarbesnis už geimą, norą kovoti, kandimą, natūralią ištvermę. Kiekvienas žino, kad jei turi „gerai kvėpuojantį“ geimo šunį, jis vertas statymo. Ir visai nesvarbu, kaip jis atrodo. Tačiau šuo, kurio kaulų ir raumenų struktūra neleidžia imtis, turi įdėti daugiau pastangų, kad laimėtų. Jo karjera bus trumpa. Tad gebėjimas imtis (išvaizda) koviniams šunims – svarbus dalykas. Standartas nesiremia tuo, kaip kas nors interpretuoja kovinių šunų išvaizdą. Jis grindžiamas kovas laiminčių šunų fizinėmis savybėmis.
Jei vertinamas šuniukas, jis turi būti 8 sav. amžiaus arba teks palaukti kol jam bus 12 mėn. Žinoma, rimtos ydos matysis bet kuriame amžiuje.
Auksinė pitbulterjerų standarto taisyklė sako: saikas ir optimalumas. Nieko negali būti per daug. Jei pažiūrėję į šunį sakot „oho kokie dideli raumenys“ ar „oho kokia didelė galva“, tai jis nėra gerai sudėtas. Reikia suprasti, kad kūno struktūra turi tikti darbui, kuriam šuo buvo sukurtas. Amerikiečių pitbulterjeras – sportininkas. Jo kūnas šaukia apie greitį, jėgą, vikrumą ir ištvermę. Jis turi būti visapusiškai subalansuotas. Per daug vieno dalyko atims kitą. Pitbulterjeras turi būti vidutinio dydžio ir formos šuo, kuriame viskas optimizuota.
Pirmiausia pažiūrėkime į šunį iš šono. Idealiu atveju jis turi būti kvadratinis. Tai yra, ilgis nuo peties iki klubo galinio taško turi būti toks pat kaip nuo peties iki žemės. Toks šuo stovės aukštai ir turės maksimalų svertą savo svoriui – stovint normaliai (kai kulnys atkišti kiek toliau negu klubai), šuns bazė (pėdos) bus šiek tiek ilgesnė negu jo aukštis.
UKC manoma, kad kūnas turi būti vos ilgesnis už ūgį, o kalės gali kiek ilgesnės negu patinai (joms reikia daugiau „vietos“ šuniukams išnešioti). Kvadratinis šuo su puikiais kampais ir geromis kojomis judėdamas ringe „kratosi“ į šonus. Stafams, kurie buvo iš esmės aprašyti kaip kvadratiniai šunys, kampai sumažinti dėl lygios eisenos ringe.
Ūgio ir svorio santykis – kritinis. Nors šunys kovoja būdami beveik identiško svorio, didesnio šansai geresni. Taigi kresni šunys ilgais kūnais, sunkiais pečiais ir storomis kojomis dažnai pralaimi aukštiems, ploniems, ilgakakliams šunims (toks kaklas didelis privalumas, leidžiantis pasiekti daugiau negu pavyktų trumpakakliui). Kaklas iki pat kaukolės pagrindo turi būti labai raumeningas.
Priekinė koja matuojant nuo alkūnės iki žemės būtų to paties ilgio kaip nuo alkūnės iki peties viršaus. Pusė šuns kūno turi būti po krūtinkauliu, pusė – virš jo. Piešiant linijas tiesiai per priekinės kojos vidurį ir nuo šuns sėdmenų taško (sėdimojo gumburo) statmenai į žemę, taisyklingai sudėto šuns galva ir kaklas bus prieš priekinės kojos liniją. Gale linija lies šuns pirštus arba bus truputį prieš juos.
Oda stora ir laisva, bet ne raukšlėta. Ji turi aptakiai dengti kūną, laisvesnė ant kaklo ir krūtinės, pas gerai kondicionuotą šunį tose srityse sudaro vertikalias raukšles. Šuns spalva ar jų kombinacija gali būti bet kokia (neleistina tik marmurine vadinama spalva, kuri atsirado pibulterjerus kryžminant su kitomis veislėmis). Kailis trumpas ir kietokas, jo blizgesys rodo gerą sveikatą, kas sportuojančiam šuniui labai svarbu.