Pirmiausia, kad būtų įdomiau ir smagiau, noriu papasakoti, kaip ausų kirpimas gali paveikti jūsų augintinio karjerą.
Štai Jonas nusipirko stafuką. Jonui labai gražu kirptos ausys. Jis yra girdėjęs apie tokį VMVT įsakymą DĖL GYVŪNŲ GEROVĖS REIKALAVIMŲ ATLIEKANT KAI KURIAS VETERINARINES PROCEDŪRAS, kuriame labai aiškiai rašoma, kad gyvūnams draudžiama trumpinti ausis. Jonas nusprendžia, kad čia visai nesvarbu (tipo į parodas nevažinės, kirptos ausys jam gražu, nes „tikras stafas“ ar „tikras pitbulis“ gali būti tik su kirptomis ausimis), tad susiranda vetą ir nurėžia savo šuniui tas nelemtas ausis.
Jonas laimingas, vaikšto po rajoną, smagu, šuo auga. Dienoms bėgant laimingas Jonas pastebi, kad jo stafukas labai aukštai šokinėja. Jonas nusprendžia sudalyvauti varžybose. Ir tada jis susiduria su realybe. Nes yra dar vienas įstatymas:
VMVT įsakymas DĖL VETERINARIJOS REIKALAVIMŲ PRAMOGINIAMS IR KITIEMS RENGINIAMS NAUDOJAMIEMS GYVŪNAMS PATVIRTINIMO, kuriame rašoma, kad renginiuose draudžiama naudoti šunis, kuriems trumpintos ausys ir (ar) uodega (…) jeigu šie gyvūnai yra gimę Lietuvos Respublikoje po 2013 m. sausio 1 d. Draudimas netaikomas katėms ir šunims, kurie yra gimę kitoje valstybėje arba į renginį atvežti iš valstybės, kurioje leidžiama arba gyvūno gimimo metu buvo leidžiama trumpinti ausis ir (ar) uodegą.
Jonas labai liūdi. Jis nusprendžia, kad mūsų valstybė yra gaidys ir ruošiasi sudalyvauti šunų sporto varžybose Čekijoje. Deja, perskaitęs to renginio reglamentą jis dar labiau nusivilia – ten draudžiama dalyvauti visiems beausiams, nesvarbu kada jie gimę. Kirptaausiai gali tik atvažiuoti ir pažiūrėti, kaip sportuoja kiti šunys. Toks pat reikalavimas ir Vokietijoje – varžybose jis vėl atstumtasis. Skaitydamas Lenkijos renginių aprašymus, Jonas taip pat ima nuogąstauti, nes kai kuriuose atsiranda panašus reikalavimas.
Jonas nedurnas, jis išsiima iš veterinaro pažymą, kad jo šuniui ausys buvo patrumpintos dėl incidento – kilo audra, ant jo šuns užvirto medis, nuplėšė ausį, tad patrumpinti teko jas abi. Tačiau Jonas į Čekiją ar Vokietiją rungtis važiuoti vis tiek negali.
Vėliau Jonas įsigyja dar vieną stafuką. Jo ausų nekerpa.
Šias scenarijus labai realus, kadangi paskutiniu metu daugelyje sporto renginių ar parodų Europoje šunys kirptomis ausimis iš tiesų dalyvauti negali. Priėmęs sprendimą šuniui nukirpti ausis, savininkas taip pat padeda tašką daugelyje galimų veiklų su augintiniu ateityje.
Šunų otoplastika praktikuojama nuo senų laikų, ir teigiama, kad to priežastys susijusios tiek su sveikata, tiek su praktiniais dalykais ar tiesiog kosmetinėmis priežastimis. Šių laikų veterinarijos mokslas neturi jokių įrodymų apie šios procedūros medicininę ar fizinę naudą, taigi tai tėra nereikalinga perteklinė operacija.
Ausų kupiravimas – gana sudėtinga operacija. Reikia nepamiršti rizikos, susijusios su anestetikais ar infekcijos galimybės ir skausmo – tai, kad šunys negali kalbėti, dar nereiškia, kad jie nejaučia skausmo, ypač tai aktualu užsimanius ausis patrumpinti vyresniam kaip 16 sav. amžiaus šunyčiui. Blogiausia, kad ausų operacija neužtikrina, kad jos tikrai stovės (ypač jei veterinaras šiuose reikaluose nepatyręs, o po operacijos šuniui nesuteikiama tinkama priežiūra) – ausys gali laikytis netaisyklingai, gali iškrypti jų forma ar padėtis, pats jų formavimo periodas kartais užtrunka itin ilgai. Kai kuriems šunims ausis tenka perkirpti.
Istoriškai ausis kirpdavo darbiniams šunims, siekiant sumažinti traumų ar hematomų riziką, tačiau senoje literatūroje yra užuominų, kad tai daryta ir vien dėl išvaizdos (šuniui suteikdavo protingesnę išvaizdą). Taip pat klaidingai tikėta, kad šunys stačiomis ausimis rečiau serga infekcijomis, tačiau tai pasenusi idėja. Ausies nupjovimas (ypač renkantis itin trumpą kirpimą) pašalina apsauginį „barjerą“, kuris ausies landą saugo nuo dulkių, purvo ir pan. nešvarumų patekimo. Nereikia nupjautų ausų lyginti su natūralių stačiaausių atributais – pastarieji turi visas apsaugines dalis.
Į “karpomųjų” kategoriją įėjo šunys, kuriems reikia padėti medžioklėje (paprastai tai buvo griebimo šunys), ginti gyvulius nuo plėšrūnų, dalyvauti kovose ir t.t. Tais laikais, kai dar neturėjom senų gerų antibiotikų, infekcija dėl traumos galėjo baigtis mirtimi, tad kirpimas buvo prevencinė priemonė. Kai kuriems galvijų sargams kaip Kaukazo aviganiai ausis kirpdavo, kad priešininkams sumažėtų galimybė juos sulaikyti. Kirpimą atlikdavo maždaug 6 sav. šuniukams. Nukirptą ausį šuniukui duodavo suėsti, tikintis, kad tai jį padarys piktesniu. Kaip ten bebūtų su tomis paskirtimis, paskutinį šimtmetį visi kirpimai atliekami daugiausia dėl kosmetinių priežasčių.
Dažnas mitas teigia, kad koviniams šunims būtinai kirpti ausis. Tiesa tokia, jog kovoje nesvarbu, ar tos ausys pilnai nulėpusios, ar stačios, ar pakeltos, nesvarbu ir ar jos kirptos, ar natūralios. Ausų kirpimo šalininkai manė, kad sužeistos ausys labai kraujuoja ir šuo gali prarasti per daug kraujo, kas gali lemti blogą kovos baigtį. Natūralias ausis palikdavo galvojantys, kad didesnė tikimybė kovos metu priešininkui kibti į jas, o ne kojas ar pečius, be to, po kupiravimo atidengiama dalis vidinės ausies, kurioje dar daugiau kraujagyslių ir kuri pažeista dar aktyviau kraujuoja. Nors abi pusės turi savų argumentų, išties jokio skirtumo nėra. Nesvarbu, kirpsite šuniui ausis ar ne, tai nulems tik Jūsų požiūris į jo išvaizdą. Žiūrėdami į senąsias kovinių šunų augintojų nuotraukas, pastebėsite, kad daug jų augintinių su natūraliomis ausimis – senųjų čempionų ausų „gama“ įvairuoja nuo visai nulėpusių iki itin trumpai nurėžtų.
Ausų kirpimo praktika itin plačiai priimta XIX a. pradžioje, kai prancūzų gamtininkas Lamarkas iškėlė idėją, kad organizmo įgyti požymiai gali būti perduoti palikuonims – taip pat ir trumpos ausytės. Ši teorija taip paplito, kad šunų savininkai ėmė tikėti, jog kerpant ausis, palikuonys jau gims su tokiomis. Knygose ir leidiniuose apie šunis, datuojamuose nuo 1800-ųjų metų, matyti, kad dauguma autorių mano, jog ausų kirpimas yra perteklinė, nereikalinga procedūra ir žymiai žiauresnė negu uodegų karpymai, atliekami jaunesniems šuniukams. Joseph L. Colby savo knygoje apie amerikiečių pitbulterjerus rašė, kad pirkėjai dažnai nenori šuniukų kirptomis ausimis ir pirmenybę teikia natūralioms, o kovinių šunų augintojai šios praktikos vengia, kadangi padidėja tikimybė sužaloti vidines jų dalis, kas kovos metu gali baigtis labai blogai.
