Yra daug priežasčių norėti tokio šuns kaip numylėtinio – ir jis bus puiki kompanija, niekada neleidžianti kentėti iš nuobodulio. Tačiau auginant pitbulterjerus turime prisiimti papildomą atsakomybę. Tai lengva ir vertinga problema, tačiau atminkite, kad veislė irgi turi tamsiąją pusę, dėl kurios gali pakenkti kitiems gyvūnams.
Kai kuriuos žmones pitbuliai atstumia dėl savo tikslo, kadangi jie naudoti kovoms. Nors ir turi daugybę puikių savybių, pitbulterjeras neskirtas kiekvienam. Tiesą sakant, pitbulterjero savininkas turi būti atsakingesnis negu vidutinis šuns savininkas. Viena iš pitbulterjerų problemų ta, kad jie reikalauja atsakingų savininkų, o juos dažnai renkasi neatsakingi tipai. Daugiausia taip yra dėl jų galimybės nužudyti kitus šunis. Pitbulis pjautynių nepradės, bet užtikrintai jas baigs. Todėl pitbulio savininkas turi būti pasiryžęs imtis visų saugumo priemonių. Žinoma, dabar dauguma miestų turi pavadėlio įstatymus, tačiau būsimas pitbulio savininkas turi žinoti apie jo gimtą norą kovoti ir būti pasirrengęs jį laikyti atsargiai nuo kitų šunų.
Jei asmuo neturi laiko socializacijai, pitbulterjero trokšta tik dėl įvaizdžio, jei negali net pagalvoti apie energingą šunį, nori augintinio, kuris draugautų su visais sutiktais šunyčiais, jei nori šuns, kuris pyktų ant žmonių, jei net negalvoja apie teritorijos aptvėrimą ar tinkamo voljero įrengimą, jei nesiruošia augintinio mokyti paklusnumo, jei nori šuns, kuris visus metus gyventų lauke, jei nori apsaugos ar sarginio šuns – turėtų rinktis kitos veislės gyvūną.
Pitbulių savininkai turi būti bendraminčiai, kadangi turi priešintis dažnai labai neigiamam visuomenės požiūriui į jų augintinius. Čia nepadeda žinojimas, kad „tie kvailai nesupanta apie ką šneka“. Tie linksmi bei liūdni gyvūnų gerovės grupių bei žiniasklaidos apdoroti žmonės šaukia, kad tas požiūris – jų mintis. Bet kokiu atveju jei planuojate auginti vieną iš „geležinių šunų“, turėsite šiek tiek plieno pasitelkti ir sau. Būkite kantrūs ir tolerantiški. Gal net šiek tiek užjaučiantys. Ne kiekvienas sugebės įvertinti amerikiečių pitbultejerą ir mėgautis jo auginimu.
Turbūt geriausiai blogąsias pitbulterjerų savybes, kurias būtina apmąstyti prieš įsigyjant šuniuką, apibūdina A. Filar straipsnis:
Taigi, svajoji apie pitbulterjerą… gal net priklausai labai siaurai grupelei žmonių, suprantančių, kad tai, ką galima vadinti „pitbulterjeru“, nėra 40 kg sveriantis žvėris didele galva ir raudona nosimi. Greičiau tai bus mažas, liesas šunelis su pastebimais šonkauliais – ir tą faktą tu narsiai priėmei. Gal pitbuliai tau patinka šiaip, gal matei kokį filmą ar varžybas, kuriose sužavėjo jėga, greitis, aukšti šuoliai ir stiprus kandimas į „pelę“. Dabar akylai seki naujienas – apie šunis, vadas, ir, žinoma, beprotiškai trokšti tokio šuns. Bet ar tikrai suvoki, ką gausi? Gyvenimas su šunimi – ne tik varžybos ir dulkių valymas nuo laimėtų taurių. Pirmiausia – tai kiekviena akimirka, kuria teks dalintis su mažu teroristu. Pamiršk apie ramybę savo gyvenime. Netiki?
Kadangi pageidauji aktyvaus šuns, tikrai mėgsti pasivaikščiojimus. Tai puiku, kadangi turėdamas pitbulį po kelių mėnesi būsi tikras stipruolis „užkačialintomis“ rankomis. Nė nesvajok apie ramius prasiėjimus klusniai vykdant greta komandą. Gali dirbti kiek tik nori, kad šuo netemptų pavadėlio – šiame reikale linkiu tau didžiausios sėkmės. Tie šunys neturi konkrečių priežasčių tempti. Jie tempia, kadangi tai „tupi“ jų genuose. Žinoma, jei įdėsi daug darbo, tikiu, kad rezultatas gausis puikus… tačiau nesitikėk stebuklo, kai šunį kas nors sujaudins (o tai padaryti nesunku ir tam nereikia nieko ypatingo) – tavo peties sąnariui teks atlaikyti rimtus išbandymus. Be to, tempdami šie šunys gali skleisti nenusakomus garsus. Tu gali arba visą laiką kovoti su šiuo polinkiu, arba tiesiog uždėti platesnį antkaklį ar petnešas ir tą tempimą priimti… kaip vieną iš fizinių pratimų. Tokiu būdu paprastas pasivaikščiojimas gali tapti treniruotės pagrindu.
Ar ką nors supranti apie darbą su šunimis, turinčiais neįtikėtinus draivus, didelį greitį, neįtikėtiną ryžtą? Ar nori su augintiniu užsiimti kokiu nors sportu? Viskas turi vykti gražiai ir sklandžiai. Esmė ta, kad tavo šuo – pasiutęs terjeras iš pragaro gelmių, vienas didelis nepažabotas jaudulys. Esi puikus žmogus, jeigu sugebi šitą jėgą nukreipti į darbą. Jeigu ne – tavo šuo drebės, los, cyps, kauks, kandžios pavadėlį ir gal net iš jaudulio grybštels tau ranką. Taip, tai temperamentingi gyvūnai ir netinkamai juos mokant viskas veda lengvai į tai, kad šuo nesugebės atlaikyti emocinio spaudimo.
Žiūrėdami įstabius video ar nuotraukas žmonės dažnai įsivaizduoja, kad darbas su šunimi – tai bandymas išspausti iš gyvūno viską maksmaliai, kas yra labai didelė klaida. Pasidaryk kokios arbatos, prisėsk ir mokinkis kantrybės… Kadangi jos tau ir tavo šuniui reikės kiekvieną dieną. Taip pat pasiruošk tam, kad įprasti kasdieniai dalykai sukels įspūdžių bangas. Išleidimas iš narvo, ėjimas pasivaikščioti, pavadėlio užsegimas, važiavimas automobiliu, tabletės sudavimas – bet kuris iš šių dalykų gali sukelti chaosą ir triukšmą. Visos šios situacijos paimtos iš tikro gyvenimo – mūsų šunys būna itin balsingi kai grįžtame namo, nors parėję mes jiems neskiriame dėmesio.
Kitas klausimas – santykiai su šunimis. Žinoma, pasitaiko išimčių, ir yra individų, kurie gerai dirba gaujoje, tačiau tai – sava gauja. 90 procentų veislės atstovų, pastatytų prieš kitą šunį, bandys jį pastverti, los ir tampysis. Auklėjimas ir socializacija čia ne prie ko. Žinoma, pradžia visada nekalta, šuniukai būna mieli, žaidžia su kitais, tačiau galų gale jie užauga ir nustebina savininkus. Kartais, deja, atsitinka ne taip, kad kai kurie individai pradeda nekęsti tų šunų, su kuriais kartu augo. Pitbulis, kada nors supykęs ant kito šuns, nepamirš ir neatleis, ir smulkus barnis gali baigtis rimtais sužalojimais. Tam šie šunys buvo veisti – ir tavo šuo labai gerai žino kaip reikia kąsti.
Tai gali būti nemalonus reikaliukas auginant šią veislę, tačiau niekada nepamiršk: nebus nerūpestingų pasivaikščiojimų be pavadėlio miesto parke, o akių reikės ir nugaroje… Be pavadėlio šunį paleisti galėsi tik labai atokiose vietose.Jeigu nori kontroliuoti savo šunį, pati svarbiausia ir mėgstamiausia jo komanda turi būti pakvietimas, ištobulintas milijonais kartojimų. Net jeigu tavo šuo toleruoja kitą su juo gyvenantį keturkojį, net negalvok duoti jiems bendro žaislo. Savas, ne savas – niekada. Be to, augindamas terjerą gauni šunį su labai išvystytu medžioklės instinktu. Paukščiai, voverės, katės, varlės – jį domins viskas, ką tik įmanoma pagauti.
Pasiruošk chaosui ir triukšmui. Tai neįtikėtinai balsingi gyvūnai. Teks piprasti prie cypimo, inkštimo, lojimo… tie garsai ne visada turės konkrečią priežastį.
Žinoma, yra įvairių linijų ir įvairių šunų, tačiau visus juos jungia entuziastingas požiūris į žmones. Pažįstamus, svetimus, vaikus, suaugusius. Elegantiškai apsirengusi ponia autobuso stotelėje ar purvinas, degtine dvokiantis benamis, prašantis kelių centų – pitbuliui nebus jokio skirtumo. Vidurnaktį gatvėje pamatęs įtartiną žmogystą, bandysi savo šuniui telepatiškai pasiųsti signalą „nevizgink uodegos, prašau neneneee“. Jei tavo šuo kokioje nors situacijoje parodys gynybinę reakciją, tai bus didelis įvykis. Greičiau jis persekios ir bandys palaižyti svetimus žmones. Žinoma, pasitaiko individų su „vidutinišku“ požiūriu į nepažįstamuosius, tačiau nedažnai.
Žinai, kas yra „laiminga uodega“? Geriau pradėk mokintis. Pitbuliai – stipriai į tai linkusi veislė. Yra situacijų, kuioser šuo uodegą vizgins beveik nesustodamas ir daužydamas ją į aplinkinius daiktus. Tai gali lemti negyjančias žaizdas. Tuo metu šuo skausmo nejaučia, o kraujas tuo tarpu taškosi į visas puses. Tai gali lemti namų remontą. Ekstremaliais atvejais netgi gali tekti amputuoti uodegą. Tokių atvejų tikrai pasitaiko, nors jie ir kraštutiniai.
Viena iš priežasčių, kodėl tau ši veislė privalo patikti – stiprus grobio draivas. Tai reiškia, kad šuo bus pasiryžęs nusilaužti sprandą bandydamas pasiekti kabančią „pelę“ ar padarys viską, kad pačiuptų kamuolį ar lazdą. Ir dažniausiai to daikto jis nenorės atiduoti – gal net užmigs su juo dantyse. Kai šuo pačiups mylimą žaisliuką, galėsi prieš nosį mosikuoti kad ir kumpio gabalu – jam nusispjaut. Kartais tai labai vargina. Iš kiekvieno pasivaikščiojimo gali tekti grįžti su nauja šaka, kadangi „ji yra mano, aš nešu ją namo, aš nematau negirdžiu manęs nepasiekia išorės dirgikliai, GENERAL SYSTEM ERROR”. Šiuo klausimu teks dirbti nuo mažens.
Taip pat atkreipk dėmesį į saugumą treniruočių metu, kadangi susijaudinęs šuo nekreips dėmesio į skausmą ir gali lengvai pakenkti pats sau. Pitbuliai – tikri kaimikadzės, žinau du atvejus, kai varžybų metu išgirdę „širdžiai mielus garsus“ šunys iššoko pro langus. Apie saugumą teks galvoti nuolat – ne tik užsiėmimų metu, bet ir kasdieniame gyvenime. Pitbultejerai tikrai labai kūrybingi, ir esant motyvacijai gali padaryti dalykų, apie kuriuos niekad nebūtum pagalvojęs. Jie įveiks bet kokią kliūtį, viską sulaužys ir iš iššoks iš bet kur.
Griovimas – antras jų vardas! Jie gali susižavėti sofa, durimis, siena, grindimis, užuolaidomis, telefonu, klaviatūra, gali ištraukti iš spintos rūbus ir juos visokeriopai išniekinti. Išsiskyrimo nerimas ar nuobodulys nėra šio elgesio priežastis. Kai kuriuos daiktus reikės saugoti nuolat.
Be abejo, puiki išeitis tokioje situacijoje yra narvas. Šuo pripras prie jo. Tik stenkis, kad jis būtų atokiau nuo naikinamų daiktų. Turbūt neįsivaizduoji, kiek dalykų galima įtraukti per 3 cm grotų tarpą. Ir išvis, pamiršk aliuminio grotas. Gal nepatikėsi tuo, tačiau tavo šuo iš tiesų yra Hudinis. Būna šunų, sugebančių išsigauti iš narvų, kurie turbūt tigrą galėtų atlaikyti. Todėl galvok apie šuns saugumą net tada, kai palieki jį narve.
Galbūt sumąstysi, kad pitbuliui laiką reikia leisti kieme. Tada surasi jo pririšimui gražią vietą. sukalsi jam puikiausią būdą – su prieangiu ir panašiai. Ir greit galėsi kalti dar vieną… juk medis taip maloniai graužiasi! Be to, būdos negalima dengti metalo lakštais, nes į metalą galima išsilaužyti dantis. Ir būk atsargus jei sugalvos panaudoti kokį audinį ar antklodę – tai juk taip pat valgoma.
Vienas svarbiausių dalykų gyvenime yra ėdalas. Ėdalą sujungus su vikrumu ir ryžtu gausime šunį, šaldytuve ieškantį maisto. Jis laipios stalais ir spintomis, taip išnaudodamas savo įgimtus įgūdžius. Kelionėse maistą slėpk itin atsakingai.
Kamuoliai, kongai ir kiti žaislai šunims tinka ir yra saugūs. Normaliems šunims. Jūsiškiui tokie žaidimai gali baigtis mirtimi. Gal tos istorijos apie dvi tonas kvadratiniui centimetrui ir yra melas, tačiau šitų šunų žandikaulių jėga vis viena didelė. Kartu su dideliu atkaklumu ji gali kelti pavojų pačiam šuniui. Niekad nepalik šuns su žaislu be priežiūros, nepriklausomai nuo to, kiek tą daiktą gamintojas išgyrė. Pitbulterjeras gali sugraužti ir praryti viską – ir tikrai viską. Juodas kongas, kurio gamintojai garantuoja nesunaikinamumą – tik smulkmena, ramiai susmulkinta į gabalus, kuriuos vėliau galima nuryti! Deja, po tokių žaidimų daugeliui šunų tenka gultis po skalpeliu.
Dantys – dar viena tema. Šuo bandys nešioti akmenis ar metalinius vamzdžius, tačiau gerai įsikalk sau į galvą, kad jam negalima leisti to daryti. Dantys lengvai išmušami ar lūžta, vėliau gali tekti juos pašalinti chirurginiu būdu.
Dar vienas reikalas – dresūra. Ji turi tapti gyvenimo dalimi, kaip kvėpavimas ar maistas, nes darbas ir šuo – neatskiriami dalykai. Dirbti būtina, kitaip kas nors blogo atsitiks su šuns galva. Darbas suteikia neribotas galimybes ir daug pasitenkinimo. Tie šunys efektyvūs labai daug metų – 7-metis pitbulterjeras gali dirbti taip pat, kaip dvimetis. Tu esi atsakingas už savo gyvūno psichikos pusiausvyrą. Protingas mokymo planas iškraus šunį ne tik fiziškai, bet ir protiškai. Paprastai pitbulterjerai viską daro labai entuziastingai. Tai gali būti Weight pulling`as, Agility, bėgimas šalia dviračio – sunku sugalvoti užsiėmimą, kurio šie šunys nesugebėtų atlikti.
O svoris? Kodėl šuo, neturintis didelės galvos ir galingų raumenų negali priaugti svorio? Juk jis sveria tik 15 kg. Tai genetika – tokia turi būti struktūra. Nesijaudink, jeigu tavo šuo atrodo kaip kurtas – tai jam suteikia neribotas galimybes. Liesi greihaundai bėga greičiau ir ilgiau negu buldogai. Žinoma, yra skirtingų linijų šunų, turinčių skirtingas struktūras, todėl turi apgalvoti ką renkiesi. Be to, gali sulaukti daugybės keistų komentarų, kurie nebus tavo šuns kaltė. „Kodėl šitas šuo toks liesas?“ „Jis serga“. „Pašerk šunį, arba iškviesiu policiją“. „Kodėl šitas žudikas be antsnukio?“ Arba atvirkščiai – „Kokia jo veislė? Pitbulis? Taip taip, cha cha cha“…
Žinoma, pasitaiko išimčių iš taisyklės – yra ramių pitbulterjerų, mėgstančių kitus šunis, miegančių su katėmis ar neturinčių didelių grobio draivų… Tačiau tokie atvejai nėra labai dažni. Ir sveikinu – jei viską perskaitęs vis dar esi įsitikinęs, kad pitbulterjeras yra tavo svajonių veislė, sveikinu – turėsi geriausią šunį pasaulyje. Šunį, kuris dėl tavęs padarys viską. Šunį neribotomis fizinės ir psichinės sveikatos galimybėmis, su pačia audringiausia istorija iš visų pasaulio veislių, perėjusį sunkiausios atrankos kartas… Ir šuo su šiomis unikaliomis savybėmis galų gale atsidurs tavo rankose. Už pavadėlio laikysi gabalėlį istorijos ir didelį potencialą. Kiekvieną kartą tau grįžus namo šuo sveikinsis taip, lyg būtumėt nesimatę metų metus. Dėl tavęs jis ištemps kiekvieną svorį ir atliks bet kokią užduotį.
Jei reikėtų išvardinti pitbultejerų šunų privalumus, straipsnis būtų enciklopedijos dydžio. Tačiau kiekviena rožė turi spyglių ir jų negalima pamiršti. Be to, pitbultejerui nereikia stipraus, dominuojančio ar „sunkios rankos“ žmogaus. Šeimininkas turi būti protingas – kaip ir pats šuo.