Šiandieniniame pasaulyje nuolat stengiamės neatsilikti šunų sporte. Nesvarbu, ar tai svorių tempimo varžybos, ar kurtų lenktynės. Paprastai laimi geriausi šėrikai ir kondicionuotojai, nors jų konkurentai ir gali turėti gerus gyvūnus. Kiekviename pitbulių treniravimo aspekte kaip kondicionavimo įrankius matome bėgtakius, Jenny, springpole, flirtpole, triračius, dviračius, grandinių tempimus, plaukimo baseinus, kamuolius. Visi šie įrenginiai puikūs ir pašalina nuobodulį. Ruošiant šunį varžyboms galite naudoti visus išvardintus metodus, tačiau niekad nepasieksit tobulumo be vedžiojimo. Earl Tudor buvo pirmasis, kuris rimtai vertino vedžiojimo privalumus. Jis pririšdavo šunį tvirta virve ir eidavo iš namų 6 km į pietus, 6 į vakarus, 6 į šiaurę ir 6 į rytus kol grįždavo. Tai, žinoma, trukdavo keletą valandų net geru tempu, kadangi tekdavo įveikti 24 km. Šiuo būdu šuo sunkiai persidirba – jis tik gerai pavargsta.
Vedžiojimas lavina protą ir kūną. Tai seniausias ir paprasčiausias būdas, jis vysto jėgą, kurios reikės puolant oponentą. George Saddler, vienas geriausių kada nors šunų kovose matytų šunininkų ir, be abejo, geriausias tų laikų kondicionuotojas, tikėjo šuns vedžiojimu keep`o metu. Kaip jis pasakytų „…kai manote, kad su šunimi vakščiojate pakankamai, vaikščiokite šiek tiek daugiau, nes vedžiojimas moko šunį likti ant kojų, taip pat skatina jį galvoti pavargus“. Yra daug kondicionuotojų, kurie naudoja tik šitą techniką. Jie pradeda nuo 1.5 km greitu tempu, savaitės bėgyje atstumas palaipsniui didinamas, kol po 7 savaičių pasiekiami 24 – 32 km. Ham Morris jodinėdavo rankoj laikydamas šuns pavadį, ir sakė, kad kai kuriomis treniruočių dienomis gali įveikti 80 km.
Distancijas reikia ilginti po truputį. Tai būtina. Taip pat rekomenduojama vaikščioti po skirtingas vietas – tai palaiko šuns protą „šviežią“. Vedžiojant šunį galima rinktis ilgą (15 m) virvę. Aišku, su tokiu pavadžiu reikia eiti į laukus, o ne nervintis mieste. Vieni šunys mėgsta lakstyti po žolę, kiti paprasčiausiai eina keliu šalia.
Vaikščiojimas ir bėgiojimas šaligatviu šuniu gali pakenkti dėl dviejų priežasčių. Visų pirma tokia danga šuns pėdas veikia it švitrinis popierius ir net gan trumpi atstumai gali sukelti skausmingą kraujavimą. Antra, tokia danga galūnėms negali pasiūlyti jokio paminkštinimo ar natūralios amortizacijos, dėl ko didėja apkrovos sąnariams ir skeletui.